Jėzus bylojo savo apaštalams:
„Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją.
Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs.
Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį.
Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“.
Evangelija Mt 10, 37–42
Evangelijos skaitinį komentuoja br. Arūnas Pranciškus Peškaitis OFM
Jei sakome, kad Evangelija yra paradoksų knyga, tai šios dienos skaitinys turbūt yra paradoksiškiausias. Kaip galima tėvą ar motiną mylėti mažiau nei Jėzų – aš nežinau. Kaip galima nemylėti dukros ar sūnaus – aš taip pat nežinau. Žinau, kad šiais žodžiais Jėzus bando mane, supurto, smeigia iki širdies gelmių ir prabyla apie kryžių. Čia man yra centrinė tema – „kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“. Kiti, kalbų žinovai, sako, kad šie žodžiai išversti neteisingai, turėtų būti „kas neima savo kryžiaus ir seka paskui mane – nevertas manęs“. Kitaip tariant – kas galvoja apsieiti be kryžiaus, be aukos, be atsidavimo – tas nevertas sekti Kristumi, nešančiu kryžių. Mes dažnai esame taip suaugę su savo egoizmu, savo reikšmingumu, savo arogancija, kurie taip dažnai mums yra tikrasis mūsų „aš“, kad norime visa tai pasiimti ir sekti Kristumi. Bet taip nieko nebus. Sekti paskui Jėzų nevertai, vadinasi, nesekti Juo. Kryžius yra neišvengiamas, nes būtent per jį gimsta prisikėlimas. Prisikėlimas ne fiziniam džiaugsmui, labai geram jausmui, o gyvenimo atidavimo džiaugsmas, kuris gimsta iš nuoširdžiai išgyvento žmogiškumo, iš susitikimo su kitu. Tai prisikėlimas, kuris gimsta, kai supranti, kad gyvybės negali išsaugoti, bet gali ją prarasti dėl kito. Ir verta taip daryti, nes tik tuomet ateina gyvenimo atradimas, Jėzaus, meilės atradimas. Tuomet ateina tai, kas yra stipriau už mūsų pačių saugumo jausmą ir net bandymą išsaugoti savo gyvybę. Tuomet ateina Dievas.
Štai taip galima priartėti ir prie eilučių apie tėvą ir motiną. Kas yra įsikibimas į tėvą, motiną, sūnų, dukterį? Ne, žinoma, Biblija neskatina užmiršti savo tėvų, savo šeimos. Ne. Biblijoje galima surasti daug eilučių, kurios kalba priešingai. Tačiau juk įsikabinimas į tuos žmones dažnai yra to paties saugumo, kurio žmonės negali suteikti, ieškojimas. Tai tas pats nebrandumas. Juk sakoma, būkite kaip vaikai, kai priimate Dievo karalystę. Juk tai reiškia – pasitikėkite dabar tuo, kas jums suteikia gyvenimą. Tiesa, Jis jums duoda ir kryžius, bet Jis ir žino, kad nebūsite bandomi virš savo jėgų.
Pasitikėkite Juo, būkite Jo vaikai. Bet drauge sakoma – būkite brandūs tikėjime, būkite suaugę tikėjime. Savęs susiejimas su tais, kurie yra arti mūsų, tie šeimos saitai labai dažnai yra mūsų vaikiškumo, nebrandumo pasekmė, norėjimas, kad kitas mane palaikytų. Bet juk tik tas Kitas gali mane iki galo išlaikyti, jei tik atiduodu save.
Priimti kitą niekada nevėlu. Bent jau su taure šalto vandens. Gal nuo tos taurės prasidės kelias į dangaus karalystę. Bet kaip gražu, kad šios dienos Evangelija baigiama kvietimu duoti atsigerti vienam iš žmonių. Paprasta taurė šalto vandens gali būti lemtinga, nes duota kitam gali suteikti Dievišką gyvybę mums patiems.
Bernardinai.lt