Šiemet lapkričio 29 dieną sukanka 59 metai nuo Adolfo Ramanausko-Vanago, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vado, ėjusio LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininko pareigas, Lietuvos valstybės signataro, dimisijos brigados generolo, sušaudymo.
KGB sadistai taip paslėpė mano Tėvelio palaikus, kad iki šių dienų negaliu jų surasti.
Artėjant lapkričio 29-ajai gavau jautrų laišką, kuriuo norėčiau pasidalinti su Jumis ir pasakyti, kad jaučiu didelį dėkingumą visiems žmonėms, iš kurių patyriau atjautą, supratimą, atminties šviesą. Tarp šių žmonių esate ir Jūs. Ačiū Jums.
Pagarbiai,
Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė
NEIEŠKOK MANO KAPO, DUKRELE…
(Adolfo Ramanausko-Vanago laiškas dukrai Auksutei, lig šiol tebeieškančiai Tėvo kapo.)
Autorė: Elvyra Valaitienė. 2016 m. lapkritis
Neieškok mano kapo, dukrele,
Mano kapas – visa Lietuva:
Jis ir čia, kur prie vieškelio seno
Rymo kryžiaus auka atvira.
Jis ir čia, kur kepurėm jurginų
Moja dzūkų sodybų kiemai,
Kur sūduvių laukai smaragdiniais
Užsikloja rugių kilimais…
Mano kapas – prie žalio pušyno,
Kur gegutė skaičiuoja metus,
Mano kapas čia – pelkių maurynuos,
Ak(!) iškėlė žalius jie lapus.
Ant jų spanguolių sirpsta raudonis –
Lyg pralieto mūs kraujo lašai.
Mano kapas – tas žydintis klonis,
Vainikus ten dar pina vaikai.
Mano kapas – Dzūkijos pušyne,
Mano kapas – ir Kryžių kalne,
Mano kapas – Kalne Gedimino,
Kampo gatvėj žaliajam Kaune.
____ _____ ____ _____ _____
Pasimelsk, kad daugiau negimdytų
Mūsų žemė jokių urbonų
Ar raslanų, dušanskių – sadistų,
Nepaspringstančių jūroj kraujų.
Jie išžudė, bet nenugalėjo!
Mūs auka nebeprasmė, dukryt, –
Štai trispalvė vėl plaikstosi vėjyj,
Mūs lemtis tepadės ją laikyt
Virš šviesiausių gyvenimų jūsų,
Virš mūs upių, miškų, ežerų…
Jeigu mes širdyse jūsų būsim –
Švyturių nereikės jums kitų.
Sužydės mūs švenčiausia žemelė
LLKS svajonių spalva –
Neieškok mano kapo, dukrele,
Mano kapas – visa Lietuva…