Rudens ir žiemos sandūroje, lapkričio 29 d., minėjome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmojo pavaduotojo, ėjusio ir LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko pareigas, LLKS gynybos pajėgų vado, Vyčio kryžiaus II ir I laipsnių ordino kavalieriaus, Lietuvos valstybės signataro, dimisijos brigados generolo Adolfo Ramanausko-Vanago sušaudymo 58-ąsias metines.
AŠ SU JUMIS ESU
(Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atminimui. Antanas Paulavičius. 1997 m.)
Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė –
Aš su Jumis, brangieji, tebesu.
Mane jie pjaustė, spardė, spjaudė, –
Neįveikė – aš gyvas po kankinimų baisių.
Jie mirtinai manęs nenukankino, neišnarstė –
Aš – gyvas tarp gyvųjų gyvenu.
Aš iš kapų be kauburėlių, iš tos duobės be karsto,
Iš tų sušaudytų dainų, bet nenušautas ateinu. (…)
Aš nemiriau, manęs jie nesušaudė,
Brangieji, su Jumis šią valandą esu.
Aš išgirdau, kaip Laisvės varpas gaudė,
Giedojau ,,Lietuva Tėvyne“ su ašarom visu balsu.
Buvau aš su Jumis ir rūsčią Sausio naktį,
Prie laužo šildžiausi išsukinėtas kameroj rankas,
Meldžiau aš Viešpatį, kad tik jėgų užtektų,
Kol atsimuš, suduš ta raudonoji pragaro banga.
Sudužo… ateinu per Dzūkijos smėlėtą lauką,
Aš nesušaudytas , aš gyvas kaip Jisai, kaip Tu!
Skubu į klasę – mokiniai manęs jau laukia,
Vėl laiptais seminarijos kartu su Birute lipu.
Žinau – ruduo ir šįmet vėl medžius nuauksins,
Šalna negailestingai išbarstys lapus visus.
Žinok – aš su tavim esu, dukrele mano Aukse,
Su Lietuva, pakilusia į saulę, aš esu.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas su dukra Auksute