Antrame Meno klubo/Art Club renginyje „Akis į akį su…“, kuris vyko 2017 m. vasario 25 d. Punsko kun. Simono Norkaus name, dalyvavo poetas Sigitas Birgelis. Jį kalbino Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė.
Pasak poeto, vienuolikta jo poezijos knyga „Ožkiniai linų mėlynų“ kūrybos atžvilgiu yra gal šiek tiek labiau vientisa nei kitos. Pagrindinės čia gvildenamos temos – tai beatodairiškas laiko bėgimas nežinia kur, žmogaus vergavimas laike, gyvenimo prasmės ir beprasmybės ieškojimas, žmogus kaip kito žmogaus ilgesio objektas (ieškojimai, praradimai, netektys, nuoskaudos), savo šaknų ieškojimas, tėvynės ir tėviškės poetiniai kraštovaizdžiai ir kt. Labiausiai išsiskiria IV skyrius – „Antanuko poringės“, kuriame publikuojami etnografinio, tautosakinio pobūdžio dzūkų (punskietiška) tarme rašyti kūriniai.
Knygos įžangoje poetas Mykolas Karčiauskas rašo: „Ožkiniai linų mėlynų… Sukaustė širdį tokie artimi žodžiai, pasibeldė į duris. Žodžiai, bet jie sklidini širdies, išminties ir atminties. Pasidarė neramu, gal knyga didelės kapinės, ant paminklų jau dūla vardai: Navinykai, Pristavonys… O gal ji pirmasis paminklas gegužės 17 dienai paminėti? Dar vienai sielos griovimo dienai? Kokia spalva ji bus pažymėta kalendoriaus lapelyje: juoda – žemės gyvybės ar raudona – kraujo (mirties)?
Skaitau, seku, kaip Poetas išeina į eilėraštį.
Dėl Tėvynės.
Pakelia žodį į širdį. Jam graudu dėl visų: kur naktyje be kūnų iškasti dėsis?..
Užverčiu paskutinį knygos lapą ir klausiu savęs, klausiu Poeto, klausiu skaitančiųjų: rašyti eilėraštį, tai duoti ar atimti? Ir atsakau visiems užbėgdamas už akių. Duoti – tai kai kiekviename žodyje telpa po eilėraštį Tau. Atimti galima tik eilėraštį iš Poeto – įsirašyti jį į savo širdį ir protą, gyventi su juo kaip su savo kūriniu.
Pasitikėkim Poetu, jis nuoširdus, orus, ištikimas. Jo poezija iš didelės gimtosios žemės meilės.
Jis žiūri, mato, mąsto ir atpažįsta Jus.“
Knygai pavadinimą davė III skyriaus pavadinimas bei jame spausdinamas eilėraštis.
Ožkiniai linų mėlynų
Siela niekada tavęs neužstos
Lyg žiedadulkė, išsiilgus nėštumo,
Ten niekada pasodintas nebūsi medžiu,
Tolstančio išgąsdintas savo artumo.
Lyg rūpintojėlis, palinkęs prie kelio,
Be veido skaistaus, be apžėlusio vėlei,
Be Tėvo namų, duonos skalsios, be stalo,
Kur parėjai ir lyg linai mėlynai sužydėjai.
Nežydėk, niekad nežydėk mėlynai.
Lyg žiedadulkė būsi išgertas be saiko
Iš daugkartinių ožkinių, linų mėlynų,
Išgąsčio tyro laukų ir skubėjimo laiko.
S. Birgelis susitikime „Akis į akį su…“ kalbėjo apie istorijos paveldo puoselėjimą bei žmogaus šaknų ieškojimo prasmę. Ožkiniai (lenk. Oszkinie) – tai poeto gimtasis kaimas, kuriame jis gimė, užaugo, subrendo, kur parašė pirmuosius savo eilėraščius. Ožkiniuose gimė jo tėvai ir protėviai. Čia tuokdavosi, gimdydavo vaikus, išeidavo į Anapilį. Beje, ne visada S. Birgelio protėviai Ožkiniuose gyveno. Pirminė protėvynė buvo Cirailė (seniau Punsko, dabar Sangrūdos parapija). Seniausi žinomi protėviai tai bajorų kilmės Kazimieras Birgelis (iš Cirailės k.) ir Katrė Grimalauskaitė (iš Radiškių). 1787 m. jiems gimė sūnus Petras Povilas Birgelis, kuris 1809 m. vedė Oną Žaglaitę (iš Radiškių). Jiems gimė Jonas. 1842 m. Jonas vedė Rožę Valinčiūtę (Tamošiaus Valinčiaus ir Katrės Agurkytės dukrą iš Ožkinių). Jie susilaukė Andriaus. 1876 m. Andrius Birgelis vedė Rozaliją Zimnickaitę iš Burokų. Jiems gimė Jonas. 1912 m. Jonas Birgelis susituokė su Ieva Valinčiūte (iš Valinčių – Sanavaicų). Jie susilaukė sūnaus Jono. 1957 m. Jonas Birgelis vedė Oną Dzemionaitę iš Pristavonių. 1961 m. birželio 6 d. gimė Sigitas Birgelis.
Poetas daug kalbėjo apie Ožkinius, šio kaimo istoriją. Senovėje Ožkinių teritorijoje buvusios trys gyvenvietės: Dubrauninkai, Glovanovščizna, Svylainiai (arba Šilainė). 1642 m. Seivų valsčiaus inventoriuje įvardinta, kad Dubrauninkuose buvo 20 valakų (420 ha), Svylainiuose 10 valakų (210 ha). 1765 m. Seivų valsčiaus inventoriuje Dubrauninkai ir Svylainiai jau neminimi, o pirmą kartą yra įrašytas Ožkinių pavadinimas. Tuomet šiame kaime buvo 9 dūmai, 48 gyventojai. Taigi Ožkinių vardas susiformavo XVIII a. antrojoje pusėje. Glovanovščizna minima 1838 m. Dvarą valdė įvairūs savininkai, tarp jų lenkų bajorų Mackevičių giminė. Tarp kitko, pulkininkas Mečislovas Mackevičius pasirašė Suvalkų sutartį, dalyvavo komisijoje, kuri nustatė Kerzono liniją. Tarpukariu šis dvarelis buvo išparceliuotas. Jo teritorijoje apsigyveno iš Lenkijos gilumos atvykę lenkai. Glovanovščizna prijungta prie Ožkinių po Antrojo pasaulinio karo.
S. Birgelis kalbėjo ir apie Ožkinių etimologiją. Punsko kapinių antkapiuose šis vietovardis užrašomas ir su „š“, ir su „ž“. Vieni šio daiktavardžio etimologiją sieja su šilu arba ošimu (nes čia pat yra Šilainė), kiti su ožka. Pasak Algio Uzdilos, nėra pagrindo šio kaimo pavadinimo sieti su mišku, nes tada būtų kokie nors Ošiniai. Be abejo, kaimui vardą bus davęs Ožkinis – žmogus, kuris augino arba ganė ožkas. Tokių pavardžių yra, pavyzdžiui, Rūdelėje.
Punsko parapijos salėje susitikti su vakaro svečiu S. Birgeliu susirinko gražus būrys jaunų ir vyresnių klausytojų. Nors lauke buvo žvarbu, bet čia, degant židinio ugnelei, labai jauku. Vakaras su poetu buvo malonus ir įdomus. „Ožkinių linų mėlynų“ autorius atviravo, atskleidė susirinkusiems nemažą dalį savęs. Ir jo poezija tapo mums artimesnė. Besiklausydami S. Birgelio pasakojimų ir skaitomų eilių stengėmės atrasti raktą, kuriuo galima būtų atrakinti jo poetinį žodį, kad jis patektų iš širdies į širdį…
punskas.pl
Valdo Žilionio nuotraukos