Seniau tai in kapines ratai ėjosi. Jei in Sainus su raikalais, tai užlaki ir in kapines an biskio. Toli buvo. O da saniau tai nedzyvas, kad beveik kožnas kaimas turėj savo kapinynų.
Kaimo kapinaitės Pelaliuose buvo, kap vadzinamas Ambroziejus Pečulių gyvena. Tynajus stovi kryžus da. Vaitakiemin išliko vieta kapinių lyg už Gaidzinskų namų. Vidugiruosa tai visi žino – kap mokykla, tai kitoj pusėj kelio. Jonaraiscin tai nepamenu, kad būtų kapinynas, alia va Juodeliškėj kaimo kapinės buvo, kap Vazneliai – tai po kitai pusai kelio aina kelukas in Rimkažarus, ty jų dabar žamė ir vis aramas laukas, auga vis javai. Palei Makauskus Pristavonyse, tai skaitiau, kap Juozas Vaznelis atrado archyvi dokumentus ir pagal juos daėj, kad ty palei Makauskus Pristavonyse buvo kapinės. Sakė, kap kelių placino, tai iškasė, paskui surinko kaulus, suvyniojo ir vė pakasė, pašvencino kunigas. Da mano mama pasakoj, kap Beržiniuose buvo kapinynas. Beržinių kaimas tai buvo už Bubelių, link Sainų. Raikia pasukc in pyrmų kelukų, privažavus miškų, macyc tokias iškilimas, kap kalnukas, tai ty Beržinių kapinynukas. Paskui tas kaimas prijungtas prieg Lumbių. Burbiškiuosa prieg Aleksų kiba gerausia išsilaikė kaimo kapinynas, ir gerai aptvertas.
Seniau žmonės gerau dėkavoj Dzievu, statė kryžus daugiausia kryžkelėsa arba kad ir kiemi. Vieni dėkavoj, kici ko prašė, meldėsi daug. Buvo ca ir koplyčukių nemažai medzuosa, an Žagarų kelio sanosa pušysa inkelta su Paneli koplyčukės buvo kelios, o ca prieg mūs – tai pas Vaznelius medzin, Juodeliškėj prieg Paransavičų inkelta sanam medzin koplyčukė. Sainuosa ainanc in kapines po kairei berži yra da koplyčukė. Ca an kalnuko buvo medzinis kryžus, supuvė, tai sumisnom an kiemo pastacyc rūpintojėlį. Išdrožė Zenius Knyza.
Kap dabar, tep ir seniau ėjom in kapines lapkrico pyrmų dzien, cik nežiebė ciek žvakių ir kvietkų nenešė. Nebuvo tokios mados. Dzienų patvarko, apdeda aglės šakutėm arba, jei žoli apaugį, tai kiek patvarko, ir ciek. Va pamenu, kap mano mama sakydavo: dabar niekas neverkia ir visadu patvarkyta, o seniau ateina duktė, suklumpa ir ciekos verkia, verkia, skundzasi savo vargais. Ir rėkė, tai rėkė. Ir netvarkė. Kap atėj ir rado kupstelį, tep acikėlus ir nuvėj, paliko tokį pacį kupstelį, ba kas gi? Apžėlė žoli, ir ciek. Seniau nebuvo mados tverc, pamynklų stacyc, tvarkyc, sodzyc, ravėc. Jei pasodzino bezų, prigijo, tuoj isiplėtė, tai ir nesimatė, kur tas kapelis. Aciklaupia inėjį ir pasmeldza.
Ko dabartės žmonės cik neišmisna… O dar kas ty per daug meldzas. Cik vienas per kitų žūro, kad kapas gražau atrodzyt. Kvietkų ir žvakių deda galybes, ogi tam mirusiam tai cikrai malda, poteras būtų gerau. Alia ne, visi nori, kad būt gražau. Sakau, jau gerau gyvi tegu tep gražai sutara, šnekasi ir sugyvena. Ty po smercai tam po žami tai tas pac. Jis nei mato, nei jauca… Nor žinia, pacam vis ciek maloniau, kap gražus kapas tėvų. Nu ir mano vyras kap mirė tokias jaunas (va jau 46 metai suvėj), rodės, viskų ty paliktau, tep buvo sunku apsiprasc be jo. Alia kad ir sunkiausia būna, raikia gyvenc, nor prisiminimas išlieka visų gyvenimų.
Sakau, kasdzieniniai darbai, rūpescai malšina viskų, alia jau kap lapkricis, tai raikia palikc visus darbus ir prisimyc mirusius. Nor tankiai apie juos pamisnu, pasmeldzu ir namie. Alia jau šitų dzien tai kas be ko, svarbu prisimyc, kas išėjo, negrįš. Šiciej dalykai nepasimiršta, sakytau, cik apsitrina. Va anūkai klausinėja apie dziedulius, prodziedulius. Seniau daug žmonės pasakoc mylėjo vieni kiciem, alia kas pamys? Vaikas buvau, in vienų ausį inaj, per kitų išaj. Lietuvoj buvo mano pusbrolis, paėj iš Klevų. Meisnerai kap 1941 m. išvažau in Lietuvų, tep likos. Žinau, kad pakavoci an Marijampolės kapinių. Mano ir vyro šaimynos irgi buvo tais metais Lietuvoj, betgi visi sugrįžom, o jiej likos ir likos. Norėtau kadu su anūkais suieškoc jų kapus.
Vaikai klausinėja, kur dziedulių kapai. Kad aš žinotau… Mama paimdavo už rankutės ir vedėsi, žinau, an naujų Sainų kapinių, sakė, va ca jos tėtės tėvai pakavoci, žinojo cik, kad an kapo alyvukės augo, paskui suaugo beveik visas kapinynas alyvukėm. Mama aciklaupia ir man liepia klaupc, papoteraunam, pasimeldzam ir apsigrįžį išainam. Nei ty pamynklų, nei tvorukių, kur ne kur medzinis kryžalis, sakė, ir ca buvo, supuvė, nulūžo, ir nėr žymės, kur tas kapelis. Alyvukės sužėlė, apaugo oviš. An sanų Sainų kapinių tai jau buvo ir koplyčukių, ir pamynklų bagotesnių žmonių.
Raikia lankyc ligonius ir prisimyc mirusius, an kapo žvakutį užiebc gražu ir raikia. Visiem da gyviem raikia gražai sugyvenc, tai paskui ir tam nabašnyku langviau būna mirc, ir likusiem gyviem ramiau an širdzies. Cikra teisybė.
Papasakojo Aldona Krivonytė-Kmieliauskienė, kilusi iš Jonaraisčio, gyvenanti Juodeliškėje
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl