Gruodžio 18-ąją Lietuvos Seimas vienbalsiai nutarė paskirti 2014 metų Laisvės premiją Lenkijos visuomenės veikėjui, dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui.
Vienu argumentų, anot Irenos Degutienės, buvo tai, kad A.Michnikas ne kartą palankiai atsiliepė apie Lietuvą ir vienareikšmiškai pasisakė prieš lenkų ir lietuvių santykių kiršinimą, išnaudojant tautines mažumas. Taip pat priminė, kad A.Michnikas ginčus tarp Lietuvos ir Lenkijos laiko absurdiškais, o gerų Lenkijos ir Lietuvos santykių griovimą naudingu tik Kremliaus imperialistinei politikai.
Seimo narys Vytautas Matulevičius dar pasidžiaugė, kad A.Michniko atvykimas į Lietuvą bus panaudotas „šiltinant dviejų valstybių santykius ir mažinant vis dar tvyrančią įtampą“. A.Michnikas sausio 13-ąją atvyko į Vilnių atsiimti premijos ir šia proga tarė nemažą prakalbą.
Kaip A.Michnikas „šildė“ mūsų šalių santykius? Greta visų gana palankių istorinių pasažų svečias vis tiek tėškė, kad „Lietuva jau 25 metus žada spręsti lenkiškų pavardžių ir gatvių pavadinimų problemą ir niekaip neišsprendžia“. Dėl to jis kritikavo lietuvių „užsispyrimą“. Kai dėl Lenkijos, tai jos savimonė apie Lietuvą yra pažeista „žinių trūkumo“, jokių kitų nuodėmių, taip išeitų, Lenkija neturi. Mes turime papildyti tą trūkumą realiomis žiniomis, aiškino A.Michnikas.
Siūlyčiau tokį darbą padaryti jam pačiam, pvz., pranešti Lenkijos ir pasaulio žmonėms, kad Lietuva savo santykiuose su lenkų mažuma nepažeidžia jokio nei tarptautinio, nei dvišalio dokumento, taigi, metas baigti tas nesibaigiančias lenkų pretenzijas, kelti tarptautinį erzelį ir kartu skatinti Rusijos agresyvumą. Tuo pačiu baigti kiršinti lietuvius ir lenkus, kelti įtampą, griauti mūsų šalių santykius. Deja, nieko panašaus A.Michnikas nepasakė. O proga juk buvo auksinė.
Tačiau pretenzingos kalbos Vilniuje A.Michnikui pasirodė per maža. Kelios dienos prieš atvykimą, sausio 10 jo redaguojamame laikraštyje „Gazeta Wyborcza“, aišku, kad redaktoriaus užsakymu, pasirodė straipsnis „Lenkija prieš Lietuvą. Tegu didysis brolis netrepsi koja“ („Polska wobec Litwy. Niech Wielki Brat nie tupie nogą”). Žurnalistė Ewa Wołkanowska-Kołodziej tiesiog nėrėsi iš kailio norėdama atšaldyti mūsų šalių santykius.
Iš pradžių priminusi, kad Lietuvoje netoli šimto lenkų mokyklų (universitetą, aišku, pamiršo), vos ne kiekvienoje Rytų Lietuvos bažnyčioje laikomos lenkiškos mišios – ačiū ir už tai, autorė puolė aliarmuoti dėl keturių svarbiausių lenkų problemų. Kokios jos?
Žemės problema: anot žurnalistės, jos neatgauna tie, kurių sklypai buvo patraukliose vietose, be to, Vilniuje ir Vilniaus krašte trūksta sklypų teisėtiems šeimininkams. Tai netiesa, aiškina Nacionalinė žemės tarnyba. Europa taip pat pretenzijų Lietuvai dėl to neturi. Beje, Varšuvoje dar negrąžinta tūkstančiai žemės sklypų ir namų, nacionalizuotų pokario metais, Boleslawo Bieruto laikais. Tuo A.Michniko laikraštis kažkodėl nesidomi.
Pavardžių rašyba: šioje srityje Lietuva remiasi Europos tautinių mažumų konvencija ir Lietuvos-Lenkijos sutartimi. Deja, Lenkija, akivaizdu, kad sutarties nesilaiko. Gatvių lentelės: jų problema Lietuvos lenkų gyvenamuose regionuose išspręsta, o Lenkijoje dvikalbių gatvių pavadinimų lentelių iš viso nėra.
Švietimas: Lietuvos nuodėmė – suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas lenkų mokyklose, o programų skirtumams įveikti esą skirti tik dveji metai. Moksleiviai ir mokytojai protestuoja su šūkiais “Palikite mūsų mokyklas ramybėje”, “Ne – priverstinei asimiliacijai”.
Tokie veiksmai – šiurkštus Lenkijos inspiruotas politikavimas. Europos konvencija nurodo, kad “oficialios kalbos mokėjimas yra socialinių ryšių ir integracijos veiksnys“. Todėl Lietuva ir stiprina valstybinės kalbos mokymą. Programų ir mokymo valandų sulyginimui skirti ne dveji, o net aštuoneri metai, be to, lenkų mokyklose lietuvių kalbos egzamino vertinimas yra su didelėmis nuolaidomis, o Lenkijoje niekada nebuvo skirtingo lenkų kalbos egzamino tautinėms mažumoms, tuo labiau vertinimo.
Suprasdama, kad šios pretenzijos nieko vertos, lenkų žurnalistė, siekdama įrodyti, kaip lenkams Lietuvoje blogai, kreipėsi į Lietuvos lenkų veikėją Aleksandrą Radčenką su aiškiai provokaciniais klausimais. A.Radčenkos garbei reikia pripažinti, kad jis bandė atsilaikyti prieš šią provokaciją. Štai kai kurie klausimai ir atsakymai.