Ant saulelė vėl nuo mūsų atstodama ritas
Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia.
Vėl kasdien daugiaus ji mums savo spindulį slepia;
O šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia.
…rašė Kristijonas Donelaitis. Šįkart rudeniop „Metai“ lenda iš senos lietuviškų knygų lentynos. Nori ar ne – teks pamojuoti vasarai ir meiliai pasisveikinti rudenį, kad per daug mums nepriverktų. Bent jau lapams krentant nuo vėjo dalgės paliestų šakų būtų gan šilta ir gražu. Teks šilčiau apsirengti, dažniau krosnį pakūrenti, galbūt maloniau į ranką knygą imti paskaityti. Bet prieš ilgus rudens vakarus būtina nemažai darbų nudirbti. Derlių menantys laukai patys dirvos neapvers, o žiemą kenčiantys grūdeliai nepasisės. Susirietęs žmogelis skubės per kalną žemės draskyti. „Ak, kur dingot, giedros jūsų gi pavasario dienos, […]“, – galvos sau bobutė rinkdama po obelim atsigulusius sultingus vaisius, ranka žerdama pageltusio daržo stiebus.
Kad ir kaip norėtume, laiko, kaip rato, nesustabdysime. Tenka pasiruošti artėjančiam šaltajam metų laikui. Jeigu nespėjome prisirinkti vaistažolių, deja, dabar jau mažai iš jų kas telikę. O jeigu ir rasim vieną kitą gydančią žolelę, ji bus netekusi gydomųjų savybių. Sakoma, kad po Žolinių tokių augalų net nepatartina rinkti. Dabar pats laikas prisikaupti reikiamų vitaminų. Jeigu pavasarį pasėjome daržą, vasarą jį prižiūrėjome, o rudenį pasiraitę rankoves imsimės darbo, žiemai prisikrausime pilnus rūsius vaisių ir daržovių. Na ir kas, kad parduotuvėse „auga“ kopūstai, moliūgai, morkos ar brokoliai. Savo pirštais pasėti grūdeliai ar pasodinti daigeliai neatstos jokių kirminų nepakąstų daržovių. Skubėkime paskui mamą kirsti žalias išsipūtusias galvas, kasti ilgaplaukius zuikių skanumynus, rauti raudonuosius burokėlius. Neužmirškime kvapniųjų petražolių. Pagardins jos kiekvieną karštą patiekalą. Būtume užmiršę moliūgus! Kaipgi rudens dienų pietūs be tirštos moliūgų sriubos! Be daržovių, dar ir vaisių turime sode. Kriaušių šakos net linksta nuo vaisių gausos. Nemažai šiemet bus galima prisivirti kompoto. Obuoliais irgi nėra ko skųstis. O jau slyvų kiekis! Užteks ir mums, ir riebiems besiraitantiems jų gyventojams. O palaukit! Kad šiltnamyje pomidorais lyja! Nėra čia ko, reik iki vakaro padirbėti…
Jaugi gana šiamsyk, jau mielą vasarą baikim
Ir prieš rudenį, kas mums reiks, nugamint n’užmirškim.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl