2008 metais Lietuvos bankas leido komerciniams bankams sumažinti savo privalomąsias atsargas visu milijardu litų. Žadėta, kad atsilaisvinę pinigai padės mūsų verslui, palankesnėmis sąlygomis bus teikiamos paskolos, tačiau jos tik pabrango, o bankų klientai nepajuto jokios naudos. „Mūsų verslininkai perkėlė į kitas šalis apie 4 mlrd. litų ir tie pinigai negrįžo. Tas laisvas milijardas tik iš dalies kompensavo bankų likvidumo badą, kuris atsirado staiga, niekas nežinojo, kada baigsis ir kokia bus kitų indėlininkų reakcija. Su pinigais juk pabėgo ne rezidentai, o didžiulės lietuvių įmonės“, – sako S. Kropas.
Už kiekvieną bankinę operaciją, už klientui net nebūtinas papildomas, visomis progomis atidarinėjamas bankų sąskaitas Lietuvos gyventojai tik moka ir moka. Skandinaviškiems bankams. Tie naujieji variagai, pasirišę kaklaryšius, melžia iš lietuvių pinigus visomis progomis. Skandinavijos šalys yra turtingos valstybės, tačiau saviškių taip atvirai engti nedrįstų. O kas mes? O mes esame jiems svetimi. Ir visai nesvarbu, kad garsiai kalbama apie bankų patikimumą, jų akcininkų orumą ir bankininkystės principų precizišką laikymąsi. Jokios etikos nėra. Jei skandinavai, atėję į neturtingą, ekonominės krizės nualintą šalį, ne padeda mums, o smaugia. Kokia, po galais, etika, jei taip lupama už kiekvieną paslaugą? Lietuva tarsi atsidūrusi nepasotinamų vilkų apsuptyje.
***
Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas tikina galintis ranką prie širdies pridėjęs pasakyti, kad banko „Snoras“ žlugimo istorijoje jokių politinių motyvų nėra, o buvusių banko vadovų priekaištai tėra gynybinė taktika. Beveik metus prie centrinio banko vairo stovintis V. Vasiliauskas „Snoro“ griūties aplinkybes tiriančiai parlamentinei komisijai jau šią savaitę pasirengęs atsakyti į visus rūpimus klausimus.
***
„Problemos dėl „Snoro“ kilo dėl galbūt nusikalstamos veiklos. Teisėsaugininkai atlieka tyrimus ir į šiuos procesus nesikišame. Galimybių atgauti kažkiek turto visada yra, dirba bankroto administratorius. Tačiau susiduriame su kitų valstybių jurisdikcijomis, skirtingomis teisinėmis sistemomis, tradicijomis, procedūromis, todėl tai ne vienos dienos ar mėnesio darbas, o gana ilgas procesas“, – sakė V. Vasiliauskas.
Pagal ELTĄ