Kosmopolitizmas (plg. graikų žodį kosmos „visata“) – ideologija, teigianti, kad žmogaus tėvynė yra visas pasaulis, kad visi žmonės sudaro vieną didelę bendruomenę. Tai – nacionalizmo (tautiškumo) priešprieša. Kosmopolitas (gr. kosmopolitēs) – kosmopolitizmo ideologijos šalininkas, pasaulio pilietis, nepaisantis savo ir kitų tautų tradicijų, kultūros, patriotizmo. Visa tai susiję su pasaulio globalizacija (nuo prancūzų global „visas, vientisas“ iš lotynų globus „žemės rutulys“) – intensyvėjančiu prekių, kapitalo, žmonių, informacijos ir technologijų suartėjimu, kurio teikiamomis gėrybėmis, žinoma, pravartu pasinaudoti.
Kosmopolitizmo priešpriešos nacionalizmo (plg. lot. natio „tauta“) sąvoka labai plati, lietuviškai neretai reiškiama žodžiu tautiškumas. Vartojama ir gerąja prasme, siejama su tėvyne (gimtine), plg. sąvokas tėvynės meilė, patriotiškumas (lot. patria „tėvynė“). Žymi ideologiją, pabrėžiančią žmonijos pasidalijimą į tautas, kurioms būdinga tautinė savimonė. Ideali politinė išraiška – savarankiška tautinė valstybė, apimanti tautos gyvenamą teritoriją, kurioje tautai priklauso aukščiausioji valdžia. Kartais tautybė painiojama su pilietybe, sakoma Lietuvos tauta (apimami visi įvairiakilmiai Lietuvos piliečiai). Nusižiūrima į emigrantines tautas, pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų tauta.
Kraštutinis nacionalizmas pagimdė vokiškąjį nacionalsocializmą, vadinamą dar nacizmu, vok. Nazismus (raidė z tariama kaip c) – sutraukta iš Na(tionalso)zi(ali)smus. Turi daug bendrų bruožų su Italijos fašizmu (it. fascismo iš fascio „susivienijimas“). Atsiradimą lėmė Adolfo Hitlerio asmeninė pasaulėžiūra: tariamosios arijų (nemokšiškai vartoto žodžio, iš tikrųjų reiškiančio indų ir iranėnų protėvius ir neturinčio nieko bendro su vokiečiais ir apskritai germanais) rasės išskirtinumas, antisemitizmas – neapykanta žydams ir kt. Ši nežmoniška ideologija žlugo 1945 m. kartu su A. Hitlerio mirtimi, nors jos recidyvų kartais dar vienur kitur pasitaiko.
Pas mus Lietuvoje, kosmopolitizmas dabar yra savotiškas, išsigimęs. Tai susiję su sovietine okupacija, kuri žiauriomis priemonėmis išugdė lietuvių sąmonėje nepilnavertiškumo ir atsidavimo „vyresniajam broliui“ kompleksą. Iš čia kyla valdžios vyrų nuolatinis dairymasis zuikio žvilgsniu, ką pasakys kaimynai, baiminimasis. Atsiprašinėjama net už nebūtus nusikaltimus.
Ypač akivaizdus žeminimasis santykiuose su „strateginiu partneriu“ Lenkija. Lankstymasis prieš ją. Begėdiškos lenkų dezinformacijos apie Lietuvą toleravimas. Falsifikuojama Lietuvos istorija, net Lietuvos mokyklose. Neieškoma tai dezinformacijai atsvaros žiniasklaidoje lenkų kalba. Užsimerkiama matant Lenkijos valdžios kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus, jos pastangas valdyti dalį Lietuvos piliečių. Nereaguojama į propagandos suklaidintų lietuvių žurnalistų išpuolius prieš Lietuvą. Jie nesudraudžiami. Tas pats pasakytina apie neatsakingus atskirų valdininkų pažadus Lenkijai, daromus niekieno neįgaliotiems.
(…)
Išsigimusį kosmopolitizmą Lietuvoje palaiko tebeklestintis pas mus sovietinis kosmopolitizmas – rusiškojo didžiavalstybinio nacionalizmo išdava. Jį skatina proteguojamos globalistinės nuotaikos. Taip pat „reformuotoji“ mokykla, iš kurios išguitas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymas. Mokymo programose neliko tokių sąvokų kaip tautiškumas ar lietuvybė. Jas pakeitė pilietinė visuomenė.
Išsigimusį kosmopolitizmą stengiasi įtvirtinti kai kurie istorikai, per žiniasklaidą neigiantys didingą Lietuvos praeitį, menkinantys senąją lietuvių kultūrą, ją niekinantys (galbūt inspiruojami iš užsienio?). Jiems talkina sovietinio kvapo, istorijos neišmanantys žurnalistai, kurie šmeižia lietuvių tautą. Ją tapatina su valdžia, priskirdami tautai valdininkų daromas niekšybes. Kitose šalyse taip nėra. Lenkijoje kritikuok valdžią kiek nori, bet ne lenkų tautą – tai šventas dalykas. Ten visų pirma jaučiamasi savosios šalies, tik po to – pasaulio piliečiu.
Be kita ko, susidariusiai Lietuvoje nenormaliai padėčiai atsvarą žmonės mato Jūratės Statkutės de Rosales fantastiškose idėjose (pavertusiose germanus gotus baltais gudais), pagimdytose ydingos tyrimo metodologijos, kuriomis nekritiškai ir besąlygiškai žmonės tiki, o pačią J. Statkutę laiko tautos didvyre (!).
Išsigimęs kosmopolitizmas sudaro sąlygas atsirasti pseudomokslinėms spekuliacijoms. 2010 m. gruodžio 14 d. Vilniuje, Nacionalinės dailės galerijoje, vyko konferencija, turinti provokuojantį ir sunkiai suprantamą pavadinimą Lituanistika atkurtoje valstybėje: tapatybę keičiantys atradimai. Rytojaus dieną LR Vyriausybės rūmuose surengtas apskritasis stalas Lituanistika ir valstybės branda. Šių eilučių autorius dėl susiklosčiusių aplinkybių galėjo dalyvauti tik antrosios dienos renginyje. Pirmininkavo LR Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. Moderatoriai – politikas Darius Kuolys ir Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Jolanta Zabarskaitė. Praktiškai renginiui vadovavo D. Kuolys. Jo kalboje nuolat prasikišdavo mintys apie lietuvių tautos tapatybės keitimą, apie jos kažkokį virsmą. Galima tik spėlioti, kas turėta omenyje. Jeigu tai buvo nuoroda į romaniškų tautų atsiradimą, tai čia jokių paralelių su lietuvių ateitimi būti negali, nes iberai, galai, dakai ir kitos Romos nukariautos tautos suromanėjo būdamos beraštės, neturėjusios savų mokyklų. Dėl to tų tautų lotynizacija, kurią iš tikrųjų galėtume vadinti tautinės tapatybės virsmu, buvo neišvengiama ir natūrali. Visai kitokia lietuvių tautos padėtis šiandien: ją sunaikinti gali tik svetimųjų vykdoma asimiliacija, t. y. nutautinimas, nesvarbu, kaip jį vadintų išsigimusio kosmopolitizmo apologetai. Bet juk neleisti savo tautą asimiliuoti yra kiekvieno doro lietuvio, nepaisant jo politinių įsitikinimų, pareiga.
Lietuvių tautai išnykti pavojus negrės, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Dėl to Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras. Nesiduokime pseudokosmopolitų mulkinami.
Bet ar to siekiame?
Akad. prof. habil. dr. Zigmas ZINKEVIČIUS, Voruta, 2011 m. gruodžio 10 d., Nr. 23 (737), p. 1, 13.
Šaunus žmogus, labai vertingas ir reikalingas Lietuvai. Jo parašytų straipsnių dėka žiniasklaidoje (kuriuos užtikau atsitiktinai) – visiškai pakeičiau savo požiūrį į kalbas tyrinėjantį mokslą ir supratau, kad tai anaiptol ne sausas ir nuobodus mokslas, o atvirkščiai – labai įdomus, be galo turtingas, pilnas paslapčių ir atradimų, plačiai pritaikomas kitose srityse mokslas :)) Tauta gyva tik tol, kol gyva jos kalba. Taigi – kalba yra pats brangiausias mūsų turtas. O ar mes ją pakankamai branginame ir saugome? Ar gerai darome, leisdami darkyti ir bjauroti savo vietovardžius Lietuvoje? Teismas paliko autobusų maršrutus „Wilno – Niemenczyn“ ir panašius, ignoruojant kitą teismo sprendimą iki šiol dar kabo nenuimti dvikalbiai gatvių pavadinimai Vilnijoje ir Šalčininkų r., kai kurie politikai ir ministrai linkę leisti rašyti lenkiškus asmenvardžius pasuose …
Sėkmės jums tautiečiai Lenkijoje, gražių ir linksmų artėjančių švenčių. 
Šiandien perskaičiau straipsnį apie tai, kaip neva „Europos Tarybos ekspertai paragino Lenkiją labiau rūpintis lietuvių kalba (Lenkijoje)“ ir radau vieną įdomų ir kartu šmaikštų komentarą, kad Punsko ul. 11 Marca gal tuteišių pavyzdžiu irgi vertėtų pervadinti „lietuviškai“ – „11-kos Morkų; 11-kos Morčių; 11-kos Markų; 11-kos Marčių“ gatvėmis :))))) Juk būtent tai lenkai ir daro Lietuvoje. Aš suprantu natūralų siekį išsaugoti etninius senuosius vietovių pavadinimus, juos galima kažkaip (tik kalbininkų pagalba) pritaikyti prie šalies valstybinės kalbos reikalavimų (turiu omenyje lietuviškus vietovardžius Lenkijoje, nors lenkiškai jie tikrai skamba absurdiškai), tačiau niekaip nesuprantu noro kraipyti tikrus vietovių pavadinimus pagal tautinės mažumos užgaidas, lyg pastarieji pasiklystų ir nerastų kelio namo pakliuvę tarp valstybine kalba parašytų užrašų, nors toje šalyje ir gimė ir užaugo… Todėl mane glumina noras Šalčininkus vadinti Saliešnykais, ar Šiaulius – Szawle. Dar labiau glumina Lenkijos veiksmai, kuomet neskiriama pakankamai lėšų lietuvių – Lenkijos piliečių mokykloms Lenkijoje, tačiau lengva ranka skiriami 100 tūkstačių propagandiniam ir tautas kiršinančiam laikraščiui Lietuvoje (KW), skiriami pinigai Lietuvos piliečiams, kad šie nelankytų lietuviškų mokyklų, kuomet atvirai kišamasi į kitos šalies vidaus reikalus, įstatymus. Nemanau, kad lenkai Lietuvoje yra diskriminuojami, nemanau, kad jie turi mažiau teisių už bet kurį kitą LR pilietį, ir jau tikrai jiems niekas nedraudžia puoselėti savo kalbą, kultūrą ar papročius. Tačiau šis tautų kiršinimas vyksta ne be reikalo ir dėl to man neramu, nes netikiu, kad tai kyla iš eilinių gyventojų iniciatyvos … Ateitis parodys, tačiau viena aišku – saugoti tautinį tapatumą yra būtina ir tai visiškai nekliudo būti kartu su visu likusiu pasauliu.