Apie Joną Čerskį

Gera pažiūrėti pamokantį filmą ar perskaityti įdomią knygą. N. Eimantavičienės knygoje „Jonas Čerskis 1845–1892“ aprašoma asmenybė sužavėjo mane savo dideliu darbštumu ir siekiais. Geologas, geografas Jonas Čerskis gimė 1945 m. gegužės mėn. Svolnios dvarelyje, prie Svolnios upės, Vitebsko gubernijoje, nusigyvenusio lietuvio bajoro šeimoje. Gyvendamas skurdžiai atliko daug mokslui reikalingų tyrimų, netekęs sveikatos, vis tiek siekė tikslo. Tai gražus pavyzdys.

Jan_CzerskiJ. Čerskis vaikystėje netenka tėvo, gyvena tik su mama, kuri leidžia jį Vilniun mokytis. Ten įtraukiamas į Sausio sukilimo sumaištį. Besimokantis Vilniaus universitete jis suimtas ir ištremtas. Sibiro gilumoje ilgos kelionės metu jį sudomina vienas žmogus, stebintis žemę, renkantis akmenukus, besidomintis gamta, užrašinėjantis pastabas. Vėliau paaiškėjo, kad tai buvo rusų geologas, tyrinėjęs Sibiro žemes. Jaunas Jonas be galo susižavėjo šiuo žmogumi ir pasekė jo pėdomis, pirmiausia iš jo pramokęs stebėjimo, ieškojimo, analizės, užrašymo.

Jonas beveik visą gyvenimą laikytas politiniu kaliniu. Jis neturėjo nei laisvės, nei lėšų laisvam stebėjimui, užrašinėjimui, bet nenuleido rankų. Kaip politinis kalinys patyrė daug vargo, nepritekliaus. Dažnai alkanas, prastai apsirengęs, sudėvėtais batais vaikštinėjo kalnų papėdėm, tyrinėjo Baikalo ežero pakrantes. Surengė ir pats vadovavo daugeliui mokslinių ekspedicijų Sibiro platumose. Skubėdavo tyrinėti vis prieš užklumpant giliai ir labai šaltai žiemai. Šaltis siekdavo 50 laipsnių. Čerskis savo dienoraštyje užrašė ir daug etnografinės medžiagos, nemažai vietos skyrė žemės ūkio klausimams. Prie Indigirkos ir Kolymos upių gyvenantys kazokai ir rusai turėjo daržus, kuriuose augino ridikėlius, morkas, bulves.

Anksčiau J. Čerskis uždarbiavo mokydamas šeimininko dukras. Viena iš jų tapo jo žmona ir bendražyge. Vėliau ir jų sūnus tapo geologu. J. Čerskis, jo žmona ir sūnus mokėjo daug kalbų.

1892 m. birželio 25 d. viduryje sraunios Prorvos upės užgeso išsekusio mokslininko J. Čerskio gyvybė. Jis mirė tyrinėdamas Baikalo ežeran įtekančias upes bei vandens lygį. Palaidotas gamtos kampelyje, kurį labai pamilo. Jam atminti šeima pastatė prie kapo obeliską. Mat J. Čerskis pageidavo, kad laikui bėgant kiti tyrinėtojai, aptikę jo kaulus, nustatinėtų uolienos laikmetį ir pan. J. Čerskio sūnus irgi anksti išėjo anapilin – žuvo Komandorų salose 1920 m.

J. Čerskis – labai gražus darbštumo, uolumo, pasiaukojimo pavyzdys. Tyrinėdamas jis pateikė daug mokslinės medžiagos. Jis teisingai aiškino erozijos reikšmę, bet pripažino vien vandens darbą. Remdamasis Vojeikovo teorija, kad dėl labai sauso klimato Sibire nebuvo apledėjimo, visai atmetė ledynų įtaką reljefo formavimuisi. P. Kropotkinas tyrinėjo Suomijos ir Švedijos ledynus ir priėjo išvadą, jog apledėjimas buvo ne tik Europoje ir Šiaurės Amerikoje, bet ir Azijoje. Tačiau kad ir kaip mokslui buvo svarbios šios geomorfologinės idėjos, Rusijoje jos greitai užmirštos, o dėl jų pradininku buvo pripažintas Devisas. Čerskio ir Kropotkino vardai geomorfologijos istorijoje visai neminėti. Tik vėliau jie buvo prisiminti. Ypač didelę reikšmę mokslui turėjo ketverius metus trukusios Baikalo ekspedicijos, kuriose J. Čerskis atliko 10 užduočių, pavestų Geografų draugijos Sibiro filialo. Jis atrado nepaprastai daug (336) Baikalo ežero intakų. Didesni iš jų tai Selenga, Barguzinas, Aukštutinė Angara. Čerskis daug nuveikė nustatinėdamas (Draugijai pavedus) Baikalo ežero vandens lygį. Nepaprastai sunku buvo rasti gerai prieinamą vietą, kuri galėtų likti nepakitusi ištisomis dešimtimis ir net šimtais metų. Ir dar reikėjo tas vietas rasti ateityje. Pažymėjimus darė (jų padarė 16-oje vietų) ant pakrančių uolų nuo 0,75 iki 2 m aukštyje nuo vandens lygio. Daug sunkumų sudarė amžinai neramus Baikalo vanduo. Aplink visą Baikalo ežerą Čerskis padarė 16 vandens lygio matavimo taškų. Visi jie ataskaitoje tiksliai ir kruopščiai aprašyti. Čerskis tyrinėjęs šį ežerą per 4 metus priėjo išvadą, kad tai labai senos kilmės ežeras, atsiradęs ne dėl katastrofiškos griūties (kaip teigė kiti), o vykstant lėtam grimzdimui. Jo nuomone, visas tas rajonas jau nuo paleozojaus pradžios nebuvo apsemtas jūros, ir Baikalo vanduo, kuris tuo laiku užliejo nedidelę Selengos plokštikalnio dalį, per ilgą laiką tapo gėlu.

J. Čerskis sudarė 1:420 000 masteliu geologinį žemėlapį, kurį 1886 metais išleido Geografų draugija, o vėliau ir Mineralogų draugija. Jo darbais ir kai kuriais tyrimais, išvadomis ne vien domėjosi, bet ir pasinaudojo kiti rusų ir užsienio mokslininkai. Nors nemažas buvo J. Čerskio įnašas į mokslą, bet jo materialinė padėtis vien blogėjo. Grįžus jam iš Selengos ekspedicijos, santykiai su Draugija tik pablogėjo. Dėl kažkokio pavydo nepriimta jo plano jau naujai ekspedicijai. Jis buvo priverstas kiek laiko pardavinėti silkes. 1882 metais Sibiro geografų draugija įsteigė keletą meteorologinių stočių, į vieną jų – prie žemutinės Tunguskos upės – pasiųstas dirbti J. Čerskis. Iki tos vietos keliaudamas jis vėl tyrinėjo ir surinko daug įdomios geologijos medžiagos, taip pat padarė nemažai archeologinių pastabų, stebėjo praskrendančius paukščius bei keliaujančius parazitinius vabzdžius.

Po metų grįžo su žmona ir sūnum į Irkutską, bet Draugija jį šaltai priėmė. Suprato, kad negalės dirbti. Beviltiškai ieškojo kito darbo. Visur pastodavo kelią kiti iš Draugijos. Mokslų akademija pakvietė jį dirbti į Peterburgą, nes tik 1885 m. buvo išrūpintas „dovanojimas“ iš caro (pagaliau išvaduotas iš politinio kalinio statuso, slėgusio jo pečius per 22 metus). Pakeliui į Peterburgą Čerskis Mokslų akademijai pavedus atliko mokslinius geologinius tyrimus pagal Sibiro traktą nuo Irkutsko iki Uralo kalnų. Jam talkino žmona, nes Jono sveikata visai pašlijo. Apie Marvą Čerskienę vienas mokslininkas rašęs: „Čerskis sugebėjo iš paprastos, beveik neraštingos kaimo mergaitės padaryti puikiausią padėjėją, mokančią kolekcionuoti, daryti stebėjimus, jo mokslinius darbus su sunkiais terminais ji galėjo perrašyti be mažiausios klaidos.“ Čerskio pranešimas apie kvartero žinduolių išplitimą subarktiniuose rajonuose įrodė, kad jis buvo vienas geriausių Sibiro kvartero paleontologų. Jo ekspedicijos metu atrasti kalnai po mokslininko mirties pavadinti Jono Čerskio vardu. Prie Baikalo ežero yra 2673 metrų aukščio kalnas, kuris taip pat pavadintas Čerskio vardu. Ant J. Čerskio kapo esąs paminklas, vaizduojąs žemės rutulį, su užrašu: „Įžymiajam Sibiro, Kolymos, Indigirkos ir Janos upių tyrinėtojui, geologui ir geografui Jonui Čerskiui (1845–1892) nuo dėkingų palikuonių“.

G. Pakutkienė, punskas.pl