Apie Lietuvos ir Lenkijos santykius daug prikalbėta ir daug prirašyta. Lietuvoje dažniausiai kalbama su tam tikra savigrauža ir paslėptu „savo nuodėmės“ kompleksu: Lenkija pastaruoju metu su mumis nedraugauja, ministras Radoslawas Sikorskis skelbėsi nevažiuosiantis į Lietuvą, kol nebus taip, kaip jis nori, ir mes skubame nagrinėti savo tariamas nuodėmes.
Muštis į krūtinę su žodžiais „esu kaltas“ yra katalikiškai dora, mūsų ministras prie to dar skuba pridurti žodžius „atsiprašau“ ir skelbia „šaltosios taikos“ santykiuose su Lenkija pabaigą. Lenkija leidžia mums pripažinti savo tariamas nuodėmes ir nurodo klaidas nedelsiant ištaisyti. Lūkesčiai aiškūs: Lietuva taisysis, o Lenkija lauks.
Kaip ir daugelyje gyvenimo reikalų, tikrai nesame be nuodėmės – kažin ar „w“ rašyba yra pati didžiausia Lietuvos gyvenimo problema, tačiau pažvelkime į visą Lietuvos ir Lenkijos santykių reikalą atviromis akimis, kad nežiūrėtume, kaip prof. Vytautas Landsbergis „Lietuvos žiniose“ teisingai rašo, vien akimis „negudraus ėriuko, kuris drumstė vandenį gerdamas iš upelio žemiau pagal tėkmę, negu stovėjo draugas vilkas“.
Atviromis akimis žiūrėdami, turime matyti keletą ryškiausių bruožų ir slinkčių Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, kai nagrinėjame ne tik savo mąstymo ir elgsenos vingius bei klystkelius, bet ir bandome suvokti kaimynų mąstymą, jų geopolitinių idėjų hierarchiją ir iš to išplaukiančią strateginės laikysenos bei santykių su kaimynais pobūdį.
Nesuvokdami Lenkijos politinio elito mąstymo logikos ir tam tikros idėjų hierarchijos, mes kartais pataikysime tarpusavio santykiuose į „drungną dušą“, kai mūsų naivūs lūkesčiai bus negailestingai atšaldomi, o mes vis kankinsimės dėl tariamos savo kaltės, kad mūsų santykiuose „karštą žodinę meilę“ keičia „šalta realybės taika“.
Apie naivius Lietuvos lūkesčius
2007 m. Tėvynės sąjunga paskelbė dokumentą, skambiai pavadintą „Rusijos sulaikymo strategija“. Šioje strategijoje apibrėžėme daugelį svarbių strateginių krypčių siekiant energetinės nepriklausomybės, gilesnės europietiškos integracijos, didesnio politinės sistemos ir žiniasklaidos atsparumo įtakoms iš Rytų.
Tokios strateginės nuostatos tapo vienu iš pamatinių dokumentų, formuojant 2008–2012 m. Vyriausybės veiklos prioritetus.
Tarp kitų svarbių įžvalgų tame dokumente buvo išdėstytos ir dvi pamatinės nuostatos dėl mūsų santykių su Lenkija: pirma, kad reikia skatinti Lenkiją imtis regiono lyderio, ginantis nuo Rusijos įtakos, vaidmens, ir antra, Lietuva su Lenkija turėtų įgyvendinti „Energetinės Žečpospolitos“ infrastruktūrinį projektą, kuris turi apimti ne tik Lietuvą ir Lenkiją, bet ir kitas regiono valstybes, pritariančias ir siekiančias energetinio atsparumo nuo Rusijos spaudimo.
Su tokiais lūkesčiais, tikėdamiesi pozityvių permainų, ėjome į 2008–2012 m. laikotarpį, o 2013-uosius pradedame suvokdami, kad tokiems lūkesčiams nebuvo lemta realizuotis.
Kyla natūralus klausimas: kodėl? Ar tikrai tik balsavimas dėl „w“ tai lėmė? Ar tikrai Varšuvos geopolitinį mąstymą lemia tik tai, ką šaukia Waldemar Tomaszewski? Nepalieka ramybėje įspūdis, kad supaprastiname visą reikalą, kai galvojame, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose viską lemia tik Varšuvos rūpestis tariamomis lenkų mažumos problemomis Lietuvoje.
Pabandykime suvokti kitus Lenkijos valdžios mąstymo aspektus ir pažiūrėkime, kaip jie per pastaruosius keletą metų lėmė Lenkijos ir Lietuvos santykius.
Andrius Kubilius, Seimo opozicijos lyderis
Daugiau delfi.lt
Ko Kubilius visą laiką įsikibęs tos w raidės, lyg tik ją vieną temokėtų… Čia ne vienos raidės problema, o visos krūvos – kas jas taisyklingai užrašys? Juk lietuviams, ar t, ar ł – vienodai rodo. Lietuvoje valdžia keičiasi kas ketverius metus. Tiksliau vis tie patys pasikeičia vietomis, ir trūkt už vadžių, vėl iš pradžių. Ar valstybė turi prioritetų? Ar valstybė turi bent kokią nors tęstinę užsienio politiką? Atrodo, kad ne. Susidaro įspūdis, kad elgiamasi kaip ta varna, kuri drebtelėjo ant praeivio, o paskiau ėmė galvoti, kur pataikė.