Apie stirnas

 

Mikas?s Marcinkevičien?s sodyboje Žagariuose vaikščioja pulkas stirn?. Jos nebijo žmoni? ir neb?ga, tarsi b?t? prijaukintos. Nuo to laiko, kai geros širdies Mikas? nuo didelio šuns išgelb?jo mažą stirniuką, šie žv?reliai pasitiki šeimininke ir nuolat apsilanko jos sodyboje. Mikasei negaila net apgraužt? medži?, kurie kažin ar atgis. Ruden? ji palieka ant medži? kriauši? ir obuoli?, kurie žiemą stirnoms didelis skan?stas. Marcinkeviči? sode vaisi? netr?ksta ir ruden?, ir žiemą, o r?syje atsarg? taip pat darbščiosios šeiminink?s nemažai prikaupta. Susir?pinimą kelia atklydę šunys, kurie niokoja žv?relius, ypač naujagimius, o jau tuoj tur?t? gimti maži stirniukai.

? Atveždavo ir paleisdavo vilk? prie m?s? nam?, ? pasakoja Mikas?, ? bet jie ilgai čia neužsib?davo. Šunys ateina galb?t iš Krasnagr?dos dvaro. Jie ir žiemą, ir vasarą neduoda ramyb?s, žaloja ir gaudo mažus gyv?n?lius. Tiesa, negalima laikyti palaid? šun?, bet kaip ?rodysi, kieno jie… Anąsyk, kai jie stv?r? mažą stirniuką, vijausi pasi?musi pagal?. Apgyniau j?, parnešiau namo, aptvarsčiau. Po keli? dien? atsigavo.

Mikas? tikina, kad ji labai myli gyv?n?lius, kurie niekam blogo nedaro. Jie, pasak jos, yra tokie grakšt?s.

? Kiek jie ten su?da, ? sako ji, ? ženklo n?ra. O koks grožis ? akiai malonu ir širdžiai miela, kai ką gero padarai.

punskas.pl (Eugenija Pakutkien?)