Klausiate, ar tarp išvykusiųjų iš Lietuvos yra išlikęs poreikis išlaikyti tautiškumą, tačiau lygiai taip pat galėčiau paklausti, ar pačioje Lietuvoje lietuvybė, tautiškumas yra laikomas vertybe? – klausimu į klausimą atsako Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Seimo komisijos viena pirmininkių Irena Gasperavičiūtė, viena aktyviausių Punsko (Lenkija) lietuvių bendruomenės veikėjų.
PLB be galo plati – ir chronologiškai, ir geografiškai – organizacija, nuo Čikagos iki Maskvos ar nuo Gervėčių iki Punsko, nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos „dipukų“ iki šių dienų ekonominių emigrantų. Ar sugebate suvokti ir patenkinti gana plačius ir skirtingus įvairių grupių poreikius?
PLB nutarimai priimami bendru sutarimu, tad neturime kitos išeities – turime sutarti. Teisingai pastebėjote, kad PLB labai plati sąvoka, o kiekvieno atskiro krašto bendruomenių specifika yra labai skirtinga. Tačiau, kaip nebūtų sudėtinga, PLB šiuo metu šimtu procentų atstovauja visiems lietuviams, nes šiemet kartu dirba ir Australijos, ir Pietų Amerikos atstovai. Taigi, PLB atstovaujama nuo Australijos iki Sibiro, nuo pokario iki naujausių emigrantų, mūsų sprendimuose atsispindi kiekvienos bendruomenės specifika.
Ar įmanoma visų poreikius užtikrinti? Viena svarbiausių mūsų pokalbių temų – švietimas, nes jis nulemia ar bent didžiąja dalimi nulemia jauno žmogaus ugdymą, tapatinimąsi su tam tikra kultūra ir tauta. Ir šioje srityje visiškai skirtingi yra Punsko ar Pietų Amerikos lietuvių poreikiai. Vieniems lietuviukams reikia lietuvių kalbos pradėti nuo pradžių pradžios, o kiti turi net tas formaliąsias mokyklas.
Todėl pasaulio lietuviai pasiūlė, kad švietimo reikalus iš Užsienio reikalų perimtų Švietimo ir mokslo ministerija. Norėtume, kad būtų rastas sisteminis sprendimas, kuris leistų tenkinti ir gana specifinių bendruomenių poreikius.
O pats noras išmokti tėvų ar tik senelių mokėtą kalbą dar išlikęs ir stiprus? Didelį įspūdį darė JAV egzistavęs šeštadieninių mokyklų tinklas, kuriose lietuviukai gaudavo puikius lietuvių kalbos pagrindus. Kaip nebūtų liūdna, bet neretas dabartinis emigrantas po kelerių metų grįžta jau kalbėdamas su įvairių akcentų balastu.
Noras pažinti savo kultūrą, tautą, kalbą labai priklauso nuo atskiro žmogaus. Kai mes kalbame, kad daug kas praranda savo tautiškumą, reikia suprasti, kad tai vertybinis klausimas. Manau, kad tautiškumo pagrindus reikia duoti Lietuvoje, ugdyti sąmoningus, patriotiškus žmones, tada tas poreikis išsaugoti tapatumą išliks ir išvykus svetur. Tačiau nereiktų stebėtis, kad daliai emigrantų ekonominiai dalykai yra svarbesni už Tėvynę, kalbą, tautiškumą. Tai labai individualu. Vis tik diskusijose sutarėme, kad labai svarbus yra tautinis ugdymas mokyklose, kuris gali lemti daugelio kartų ateitį.
Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje gyvena seniausių lietuvių emigrantų karta, dar prieškario emigrantų palikuonys. Jie iki šių dienų sugeba puoselėti lietuvišką kultūrą, nors nemaža dalis jau nebemoka lietuvių kalbos. Todėl šiomis dienomis išgirdome jų visai neretorinį pagalbos šauksmą: „Padėkite mums – mes norime išlikti lietuviais, bet esame per silpni.“ Jie nori mokykis tėvų ar senelių kalbos, bet jiems reikia padėti.
O diskutuojant apie dabartinius emigrantus, vyrauja nuomonė, kad didžioji jų dalis anksčiau ar vėliau sugrįš į Lietuvą. Išvykimas iš tėvynės siekiant gerovės, geresnės buities yra suprantamas, tačiau tokia jau yra žmogaus prigimtis, kad jis negali gyventi be savo šaknų, dažniausiai pamatinės vertybės išlieka.
Kai užsiminėte apie pagalbos šauksmą iš Pietų Amerikos, prisiminiau Liškiavoje vykusią Karaliaučiaus lietuvių mokytojų sueigą, kurioje nesiteikė dalyvauti nė vienas valdininkėlis iš Vilniaus oficialių įstaigų. Ar Lietuvos valdžios institucijų dėmesys svetur gyvenantiems tautiečiams neatrodo toks labiau formalus, parodomasis, šūkiais paremtas, o ne nuoširdžiai suvoktas?
Taip, mes susiduriame su tokiais dalykais ir tai jaučiame. Nuoširdų dėmesį nuo valdininkiškai formalaus labai nesunku atskirti. O dirbant formaliai, kaip sakoma „pagal priskirtas kompetencijas“, geresnių rezultatų pasiekti neįmanoma.
Jūs klausėte, ar tarp išvykusiųjų yra išlikęs poreikis išlaikyti tautiškumą, tačiau lygiai taip pat galėčiau paklausti, ar pačioje Lietuvoje lietuvybė, tautiškumas yra laikomas vertybe? Jei tai yra vertybė, atsirandanti iš natūralaus poreikio, iš vidaus, tai apie tai turėtų ir būti aiškiai pasakoma.
O kaip Jums atrodo, žvelgiant iš užu sienos, lietuvybė laikoma vertybe „didžiojoje“ Lietuvoje?
Lietuvoje pažįstu labai daug žmonių, kuriems valstybė, lietuvybė yra vertybė, tačiau pažįstu ir tokių, kuriems vertybė yra pinigai, o visa kita yra nebūtina. Manau, kad pakanka save niekinti ir žeminti, laikas atkurti savo tautinę savivertę, remtis savo kultūra, kalba, istorija. Jei pasiektume tokį lygį, kai nereikėtų diskutuoti, ar lietuvybė yra vertybė, tai padėtis, neabejotinai, taptų daug geresnė visomis prasmėmis.
Kokios paramos iš valstybės – be bendro pobūdžio pareiškimų apie globalią Lietuvą – laukia ir tikisi svetur gyvenantys lietuviai?
Lenkijos lietuviai, apie kuriuos man kalbėti lengviausia, džiaugiasi sutvarkyta galimybe studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Turime tikrai palankias sąlygas ir jomis naudojamės.
Tačiau yra dalykų, kai būtų reikalinga net ne kokia nors piniginė parama, o aiški Lietuvos pozicija. Ji būtų mums svarbi išgirsti. Pavyzdžiui, visai neseniai Seinų krašte, Beržininkuose, atsirado jau antras mus žeidžiantis paminklas. Kapinėse, kuriose palaidoti Lietuvos kariai, atsirado paminklas, ant kurio parašyta, kad šie Lietuvos kariai 1920 metais į Lenkijos teritoriją įžengė su Raudonąja armija. Ir mums būtų labai gerai išgirsti aiškią Lietuvos poziciją tokiais atvejais. O sulaukėme tik tylos.
Ačiū Lietuvai, kad bent nepanaikino konsulato Seinuose, kurį ketinta uždaryti, taupant lėšas. Reikia suprasti, kad užsienio lietuviams svarbūs ir moralinio palaikymo dalykai, nereikia mūsų suvokti tik kaip pinigų prašytojų, nors kartais ir finansiniai dalykai yra svarbūs.
Ne vienas aukštas Lietuvos politikas prognozavo, kad įtampa Lietuvos ir Lenkijos santykiuose turėtų nuslūgti, kai pasibaigs rinkimai Lenkijoje. Tačiau jie pasibaigė, o išpuoliai prieš kultūrinį Lenkijos lietuvių paveldą tęsiasi ir toliau. Iš kur tokie stiprūs neapykantos lietuviams pliūpsniai Suvalkų–Seinų krašte? Ar ta įtampa gali aštrėti, ar turi galimybių slūgti, tarkime, sulaukus aiškesnės oficialaus Vilniaus pozicijos?
Sakyčiau, kad Lenkijoje niekas ypatingai nepasikeitė. Net tuo „strateginės partnerystės žydėjimo“ laikotarpiu Seinuose didelės meilės lietuviams nebuvo. Tą reiktų pripažinti, nes ta meilė buvo daugiau įsivaizduojama, o ne reali. 2005 metais, kuriant Seinų „Žiburio“ mokyklą, neatsirado nei žemės sklypo, nei patalpos jai. 1994 metais, įkūrus Lietuvos konsulatą Seinuose, iš karto buvo išniekinta Lietuvos vėliava, Seinuose buvo pilna užrašų, skelbiančių, kad „lietuvius reikia kišti į dujų kameras“ ir pan.
Žingsnelis po žingsnelio buvo einama geresnių santykių linkme, tačiau kaip santykiai su Lenkija klostysis artimiausiu metu, matysime po kokio pusmečio. Dabar aistras kursto Lenkijoje vis dar gyvas ir puoselėjamas sentimentas Vilniaus kraštui, retorika „apie skriaudžiamus tautiečius“ yra labai paveiki, bet kartu ji ir labai pavojinga.
Turiu šiokią tokią viltį, ypač kai pasiskaitau buvusio ambasadoriaus J. Widackio tekstus, kad bus į tarpusavio santykius žvelgiama išmintingai ir be noro kurstyti neapykantą tarp tautų. Istorija yra pateikusi daug pavyzdžių, kur toks neapykantos kurstymas veda.
Ar užsienio lietuvių įsitraukimo į valstybės gyvenimą programa „Globali Lietuva“ neliks tik popieriuje, kaip jau yra nutikę ne su viena pretenzinga „galimybių studija“?
Nežinau, tačiau prielaidos, kad būtent taip ir gali atsitikti, yra matomos. Iš tiesų visa tai ir liks tik popieriuje. Yra numatyta daug dalykų, tačiau nėra aiškios priemonės, kaip tuos siektinus dalykus įgyvendinti. Ar toms priemonėms, pavyzdžiui, numatyta skirti koks tūkstantis litų per metus. Todėl PLB atstovai ir prašo, kad atsirastų daugiau konkretumo, o ne abstrakčių bendrybių, nes tai, kas tinka vienam kraštui, gali būti visai neaktualu kitam, nes PLB bendruomenės, kaip jau minėjome, išsibarsčiusios po visą pasaulį.
Ar bent preliminariai esate pasiskaičiavę, kiek tų lietuvaičių šiuo metu yra išsiblaškiusių po margą svietą?
Tikslaus atsakymo neįmanoma gauti, nes neaišku, ką laikyti tuo lietuviu, o ką lietuvių kilmės asmeniu, kurio seneliai kilę iš Lietuvos ar pavardė išlikusi? Tokių būtų labai daug, bet nežinia, ar jie tapatinasi su mūsų tauta, tačiau realiai būtų galima kalbėti apie milijoną 300 tūkstančių svetur gyvenančių tautiečių.
Rimantas Varnauskas
