Nežinai, kas gyvena už kampo. Nežinai, kas slepiasi už tos smėlėtos pakalnės. Nežinai, ką galima atrasti už miško horizonto. Nežinome, kiek dar gražių ir mūsų pačių neatrastų dalykų yra visai netoliese…
Rugsėjo 19-20 dienomis Lazdijuose suorganizuota Turistinės ir informacinės kelionės Lietuvos ir Lenkijos pasienyje programa žurnalistams. Kokia laimė pažinti bendraminčius, kuriems rūpi ne apkalbos, žvaigždžių laimės ar paklydimai, o tai, kas tikra ir turi išliekamąją vertę. Gaila, kad tik dabar pažinau tas vietas, kurios yra visai netoli mūsų krašto, bet gal tai yra laimė? Galbūt anksčiau būčiau neįvertinusi pietinio Lietuvos pakraščio taip, kaip dabar branginu ir žaviuosi jo paslaptimis.
Vaizdas nuo Rudaminos piliakalnio
Nepaprastas jausmas kopti į istorinį Rudaminos piliakalnį, kuriame sukdamasis ratu nesuvoki, kokiu būdu pasaulyje gimsta gamtos peizažo įvairovė. O žengdamas piliakalnio viršūnės karūna, girdi įspūdingą Mindaugo karaliaus istoriją. Kas žino, gal iš tikrųjų čia Lietuvos karalius stovėdamas laukė karūnos, pakeičiančios visą lietuvių tautos gyvenimą? Gal čia stovėjo lietuvis ir mojo saviškiams, užkopusiems į kitus, netoliese iškeltus kalnus? Gal čia jotvingiai praleisdavo bemieges, žvaigždėtas naktis, saugodami savo žemę?
Keistas jausmas leistis į kelionę, atsigerti stebuklingojo vandens, tekančio Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės diecezinėje kryžių šventovėje. Kur? Visai netoli. Metelių regioniniame parke prie didžiulio Dusios ežero kranto. Eidamas kryžiais, koplytstulpiais ir drožiniais nusėtu keliu, pamatai nugriuvusį vargšą seną medį, menantį labai senus laikus, kai čia dar stovėjo koplytėlė, kurią vieni garbino, o kiti žiauriai naikino. Liūdna žiūrėti į buvusios koplytėlės pamatus, prie kurių statomi prašymų ir padėkos kryžiai. Tačiau gražu juos matyti čia, kur tikėjimas ir paslaptis susijungia su aukštybėmis. Gera girdėti stebuklo paliestų liudininkų pasakojimus. Koks to vandens skonis? Kokia jo jėga? Įsitikinti gali tik pats, nuvykęs ir paragavęs vandens, dėl kurio šioje vietoje pastatyta šventovė; dėl kurio sugrįžta laimės ištikti žmonės…
Paslaptinga kelionė į ežerinės rainės aukštapelkę
…jausmas, kurį nusakyti sunku, užgula krūtinę Metelių regioninio parko miške. Jausmas toks, tarsi persikeltum į „Liūnsargių moters“ pasaulį… Miško keliais vedamas, pasieki kalnelį, nuo kurio matai tik ilgą lieptą. Jis veda į – kažką, ko nematai, bet jauti, jog liepto gale pamatysi nepaprastą dalyką. Jeigu ne lieptas, norėtum pavaikščioti po šviesiai žalią žolių ir samanų patalą. Tik nuėjęs nemažą liepto galą, supranti, kad žolynai saugo povandeninį pasaulį, kurio geriau nedrumsti. Tik priėjus liepto galą atsiveria neapsakomai gražus vandens plotas, kuriame gyvena ežerinė rainė – žuvis, plaukiojanti tik šioje, vienintelėje Lietuvos vietoje. Čia ramu ir tylu. Žuvį pamatyti sudėtinga, bet gal ir gerai. Galbūt dėl to ji vis dar gyvena ir karaliauja šioje aukštapelkėje.
Aukštapelkė Metelių regioniniame parke
Šiltas jausmas užplūsta širdį Veisiejų regioniniame parke. Čia akį pamalonina Ančios ežero grožis, žalioje parko kūdroje plaukiojančios antys – Veisiejų miesto – „gyvenimo tarp ežerų“ – simbolinis paukštis. Iš bet kurios pusės norėdamas pasiekti šį miestą, pamatysi jo kraštovaizdžio žavingumą, išvysi iškilusią šviesią katedrą. Šventovė nėra tik šventovė. Joje galima sutikti tokius žmones, tokias šiltas ir protingas asmenybes, kurių žodžiai išspaudžia tavyje tylią ašarą, nesulaikytą juoką, žodžius ir visa tai širdyje įstrigdo į tavo gyvenimą… Tada supranti, kad čia sugrįši, kad nepaliksi šios vietos kartu su baliniais vėžliais…
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl