Dviejų ūkininkų pašnekesys
Stasys*: Dzievuliau, jau gerau būc kurcam ir neragiam, kad nieko negirdėc ir nemacyc, nor ne visadu, o cik kap bėda arba kap neseina… Javai net sukniubo nuo beveik kasdzieninio lietaus. Ir, rodos, tokias drabnas, nekaltas, alia ot – lynoja, ir kų? Nekirsi, ba grūdų varpos drėgnos ar ir šlapios. Bėda, kap nelyja, alia ir bėda, kap per daug lyja.
Petras*: Aš jau nustojau persimdzinėc, o pirma tai lietus mani iš miego budzino. Va, guliu, guliu, ir kap šoksiu, ba jau girdzu, kad stogan barbena lietus. O tep stengiaus sugraboc ir cik beliuoc buvo likį. Ir matai, kap insilyja, tai pora dzienų lyja, ir kų tu jam? Nepašoksi.
Stasys: Dzievuliau, ca ne juokas, negaliu ir aš užveizėc. Norbi aik ir nusgerk, kad tep nesigraužtai…
Petras: Pripracimas. Prie visko žmogus pripranta. Kap ainasi – gerai, kap neseina – tai kų kito darai, kad tep nesigraužc. Ir visadu kokia roda būna. Suimsim, kokias duosis. Gyvuliai žiemų suvės, kap neturės geresnio…
Stasys: Dzievuli, Dzievuli, tep yra, turim prie visko priprasc.
Kap pavasarin – gegužin ir biržalin labai raikėjo lietaus, tep dabar, rugpjūtin, an javų kircimo, jo gana, neraikia, kad cik duotų nuimc javus nuog laukų. Gerai, kad liepon palijo, paaugo ir žolė, ir javam padėjo. Visko priaugo gerai, cik kad neduoda nuimc.
Petras: O tep priaugo ir yra gražos žolės, cik gula. Ir inmerkė balas, neduoda nupjauc. O ty, kur aukščau, kap tyča nupjoviau ankscau, tai vė nedadzūvis ir jau pora sykių sulijo, nesduoda paimc.
Stasys: Alia kap laukai javų sukniubo, brinksta nuo šlapumo. Kur išgulė, tai sužėlė grūdai ir daigus laidza.
Petras: Žinok, išgraino ciej, kam nusdavė per geras dzienas nupjauc ir nukirsc, ir nevartė, o padzūvusį grabojo in tankesnius pradalgius. Jei vė sulijo, tai jau mažau varcyc. O jei nusdavė, tai in dzidesnius volus grabojo ir kiek apdzūvusį beliavo.
Stasys: Dzievuliau, matiau, kap ir per lietų pjovė. Pradalgiai gerai, alia jei storasnis, tai raikia ploniau išdraikyc. Graicau dzūsta. Ba tep tai jei nedadzūvis, tai kap vylna sunkus, veliasi, o ir pelija, kap aptrauki foliju.
Petras: Nu tep, ir imk tu pasiskubyk. Tep pac su javais. Kam papuolė nukombainuoc drėgnus grūdus, turi maišyc išpylis, ba jei ne, tai sužaliuos aruodi.
Stasys: Dzievuliau, dangus vis niaukstosi, neatspėsi, ar pragiedrės, ar ir vė lietai.
Petras: O pameni, kap sanesni žmonės ir dzieduliai mūs vis žūrėj in saulį? Sako: „Nepamirškit vakari in saulį žūrėc, kap laidzasi“.
Stasys: Dzievuliau, kapgi nepamysiu? Pamenu. Jei cik in debesį saulė landa – laidzasi, tai raikia žinoc, kad kitųdzien lis.
Petras: Dzievuli, ir jei cik vėjas pradės pūsc iš vakarų, tai irgi lietų neša. O kap pernai jo raikėjo, tepgi viskų dzovino. Beveik visus laukus žolės turėjau atsėc, ba iš šaknų dzūvo…
Stasys: Ir aš in vasarojų daug žolės insėjau, ir irgi ilgai nedzygo. Dzievuliau, nu va kap šito lietaus raikėjo ir šamet pavasarin, tai nebuvo.
Petras: Nu matai, kap tyča, kap pasėjom, pasodzinom, tai kap tyča nelijo, o dabar per pacį darbymecį kap tyča lyja ir lyja. Mažu kap pasižėlysim, tai nustos, ir paciem langviau an širdzies pasdaris.
Stasys: Dzievuliau, an krūcinės bus nor langviau, ba ca nebaika. Kap dzovino – negerai, kap vė be perstojo lyja – vė negerai…
Petras: Dzievu dėkui, kad tadu palijo ir kukurūzai pagerėjo, ir kap miškas. Nu alia už širdzies stvera, kad neduoda šienam dadzūc. Jau, jau gražu, tai kap insilis, tai ir vė merkia. O šlapio neveši namo nei grabosi, nei varcysi. O cik pradzūva, pervercu, ir tuoj vė lietus. Jau ir nervai netrivoja, ir nežinai žmogus, ko griebcis.
Stasys: Dzievu dėkui, kad per daug da negedo. O kap da pradeda kas gesc… Jau, rodos, cik grabotai, o kap tyča traktoro ratas šovė. Norbi pasiusk, vė lakscyk, ieškok, tvarkyk.
Petras: O tai daugiausia kap cik darbų krūvos, tai ir taisymų pylna. Nor žūrėk – žiemų susrodavinam ir an žiemos iš rudenio ir susmazgoji, ir sutvarkai, alyvuoji, priverži, prisuki, kur kliba, o kap cik dzyrbc in laukus išaini, tai už akmenio kabini, tai šaka ar kūrmiarausis kokias insiplentoja, tuoj traukšc – ir nėr peilukų.
Stasys: Dzievuli, o, rodosi, iš pavasaro ir akmenis, ir kokias šakas paranki, kūrmiarausius išvartai, žarstai, alia kap toj dainoj – „akmenai auga an lauko“. Nei jų kas sėja, nei augina, o jų visadu pylna, ir gadzina ir noragus, ir pjaunamas.
Petras: Nu va, tus žmogus galuojiesi, ir kam?
Stasys: Dzievu kožnas storojasi, kad gerai būtų ir kad mažau darbo, o daugiau naudos ar gerumo susilauktų, alia kad ne visadu vėjas in akis, o prieš akis.
Petras: Tai tep, prieš vėjų nepapūsi. Nugi kap kitap? Tos žamės be mieros, alia kap spaudza kainos. Mūs augyci gyvuliai ar ir pienas pigu, alia nuveik nuspirkc… O da ir oras ne padeda, o perškadzina. Ir kitokia gali kvaraba inlįsc. Neatspėsi.
Stasys: Nor čėsais noris to pirkto, tai tadu pamatai kainas. Raikia daug laikyc, o kap daug laikai, tai ir užaugyc, kuom šarc, raikia žamės daugiau. An delno kiba nesėsi, neravėsi. Tai va beveik kožnas prisėmėm be mieros tos žamės ir Lietuvon, ir ca pas mažasnius gaspadorus. Jiej ima priemokas už hektarus ir dzaugias, kad jiem nepūsta, o mes padotkus mokam ir narakavojam.
Petras: Tai kapgi kitap? Nori turėc – augyk, galuokis ir narakavok. Dzyrbi nuo ankscyvo ryto iki vėlyvo vakaro, kap ainas, tai ir nepamatai, kadu saulė nuslaidza ir ar in debesį, ar gražai.
Stasys: Alia pala, kap čėsais neseina ar sunkiai kų darai, tai, rodos, toj saulė kap svilino, tep svilina, ir nedaslauki vakaro. Kap toj pasakoj, rodos, ponas mumiem jų an šakių pakabinis virš nugaros laiko. Ir dzyrbk, ir dzyrbk be mieros, ir galo nemacyc.
Petras: Man tai aršausia ylgos dzienos buvo, kap seniau kapliais raikėj apkapliuoc laukus kap maras – vagas barščų.
Stasys: Dzievu dėkui, kad perėjo an kukurūzų iš tų barščų. Aik, jau gerau neprimyk. Šiciej be bėdos užauga. Alia prieg jų vis ciek raikia ir šieno, ir javo, grūdų.
Petras: Nu, o kap užaugini, tai raikia kokiu madu nuimc. Kombinuoji ir tep, ir tep. Ir graužies, kad va jei šito būtai nedaris ar ty būtai nelėkis, tai būtai spėjis su tais šienais ir būtų nesupuvį.
Stasys: Dzievu, nu alia cikrai kad be mieros lyja. Supūdzis ne cik mumiem, ir kiciem ir šienus, ir javus, jei da tep lis ir nespės dzovyc. Va kad nor vėjas geras po lietaus užait, tai jau roda būtų. Alia jei tep trauksis, tai graita nespėsim susimc javų ir šienas da gulės, nor sako, kad jau Žolinėm tai laukai turi būc tušci.
Petras: Va, žūrėk, kukurūzam tai gerai, o iš pavasaro prastai atrodė.
Stasys: Nu, matau, kad gražūs visur. Vis kokia roda bus ir javam, ir šienam.
* Ūkininkų vardai pakeisti.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl