Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus ir keliavo į Jeruzalę. Kažkas jį paklausė: „Viešpatie, ar maža bus išgelbėtų?“ Jis pasakė jiems: „Pasistenkite įeiti pro ankštus vartus! Sakau jums, daugelis bandys įeiti, bet neįstengs. Kai namų šeimininkas atsikels ir užrakins duris, stovėdami lauke jūs pradėsite belsti į duris ir prašyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums!’ O jis atsakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs’. Tada jūs imsite dėstyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų gatvėse…’ O jis jums tars: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo manęs, visi piktadariai!’ Tai bus verksmo ir dantų griežimo, kai Dievo karalystėje pamatysite Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir visus pranašus, o patys būsite išvaryti laukan. Ir ateis žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų, ir sėsis prie stalo Dievo karalystėje. Ir štai yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmųjų, kurie bus paskutiniai“.
Evangelija Lk 13, 22–30
Evangelijos skaitinio komentaras
Atsakydamas savo mokiniui, paklaususiam jį, kaip studijuoti Šventąjį Raštą, Tomas Akvinietis parašė nuostabią knygelę. Vienoje vietoje jis skiria „smalsumą” ir „žinojimo troškimą”.
„Kiek bus išgelbėta?” – Jėzaus mokiniai nori žinoti. Jėzus neatsako jiems į jų klausimą. Vietoj to Jis sako jiems, kaip jie patys gali būti išgelbėti. Panašiai kaip ir Jam kalbant apie Šventyklos sugriovimą, viskas, ką jie norėjo žinoti, buvo „kada tai įvyks?” (Mt 24:3). Jėzus į šį klausimą taip pat neatsako. „Kaip šis žmogus gali duoti mums savo kūną valgyti?” (Jn 6:52). Jokio atsakymo. Nikodemo klausimas „Kaip, būdamas senas, gali gimti žmogus?” (Jn 3:4) taip pat lieka neatsakytas. Jėzaus tyla turi kažkokią prasmę.
Be abejo, smalsumas yra geras dalykas. Galvijai – avys ir kiaulės – vargu ar gali šia savybe pasigirti. Smalsumas mus skiria nuo gyvūnų, nes atveria pažinimui. Bet mes ribojame save, jei vien paviršutiniškai smalsaujame ir gautų žinių nesistengiame pritaikyti asmeniškai sau. Tuomet tai yra „žinojimo troškimo” – gelmės ir išminties atmetimas. Geriau jau pažaboti savo smalsumą: ne tam, kad taptume panašūs į galvijus, bet tam, kad atvertume savo sielą gilesniems dalykams. Jėzus neatsakydavo į klausimus, užduotus grynai iš smalsumo.
Jis atsakė į mokinių klausimą sakydamas, ką mes patys turime daryti tam, kad būtume išgelbėti. Jis pasakė, kad kelias į išganymą siauras. Jei Jis būtų pasakęs: „O, tai baisiai paprasta, nesijaudinkit, atsipalaiduokit”, mažai atsirastų tokių, kurie manytų, kad dėl išganymo verta pajudinti pirštą. Viskas, kas lengvai ateina, kas mums nekainuoja pastangų, yra beverčiai dalykai. Viskas, kas tikrai vertinga, iš mūsų reikalauja visko.
Iš „Bible Diary“ 2004
Claretian Publications, commentaries by Donagh O‘Shea OP
Vertė Dalia Kaladinskienė