Birželio mėnesį Didžiojoje Britanijoje buvo surengtas referendumas, kuriame gyventojai nutarė palikti Europos Sąjungą. Žmonėms tai sukėlė nuostabą, net tiems, kurie balsavo už.
Nepakantumas atvykėliams pradėjo augti nuo vadinamosios „Brexit“ kampanijos. Žiauriai užpulti du lenkai, kurių vienas mirė ligoninėje. Išsiaiškinta, kad užpuolikai buvo 20 paauglių grupė (15 ir 16 metų). Nusikaltėliai turėjo suvokti, ką daro, nes 16-mečių galvose jau ne vien skysta košė. Tai įvyko dėl to, kad draugai lenkai kalbėjosi lenkiškai. Pasak prokuratūros, incidentas buvo nukreiptas prieš tautines mažumas. Šį kartą – prieš lenkus.
Pasaulyje gyvena daug skirtingų žmonių grupių. Kitokios rasės, religijos, lytinės orientacijos, tautos, lyties… Kažkodėl dėl to kyla neapykanta. Galime kai kurių iš jų nemėgti (arba priešingai). Visi esame nudrėbti iš to pačio molio, bet kiekvienas yra ir turi teisę būti kitoks nei aš. Jei laikysimės taisyklės, kad ne visi turi šokti pagal mūsų dūdelę – bus gerai. Tada kiekvienas galėsime gyventi ir jaustis saugiai. Tai nereiškia, jog turime draugauti su tais, kurie mums ne prie širdies. Tiksliau – reikia save ir kitą laikyti lygiaverčiais.
Tolerancija (iš lotynų kalbos) reiškia kantrybę ir ištvermę. Tai priimti žmogų tokį, koks jis yra, nepaisant jo netobulumo ar kitoniškumo. Ne tik su gerom savybėm, bet ir ydom, nors jos prieštaraus mūsiškėms. Gerai, kad visi esame skirtingi. Būtų nuobodu, jei turėtume tokias pačias pažiūras. Paprasti dalykai mūsų pasaulį nuspalvina vaivorykštės spalvomis. Neturime sutikti su viskuo, ką sako kitas žmogus. Pakaks gerbti jo nuomonę.
Vienas Tibeto budistų yra pasakęs: „Žmonės, su kuriais jums sunku, yra geriausi dvasios mokytojai: jie ugdo toleranciją, kantrybę ir žmogiškumą.“
Netolerancija juntama visame pasaulyje. O tolerancijos pavyzdys yra Jėzus, kuris atėjo ne teisti, bet teikti dvasinę atgaivą. Skamba banaliai, bet tik mylėdami vienas kitą ką nors pasieksime, nes meilė uždengia daugybę nuodėmių. Išmokę matyti žmogų kitame, drąsiai galime save vadinti žmogumi.
Birutė Sendaitė, punskas.pl
zitai ar Ritai Pauliukaitienei- ar ne geriau savo žodžiais mokiniams paaiškinkiti, kad tolerancija nereiškia savasties atsisakymo atėjūnų naudai. Kad lietuviams Dievas davė vienintelį žemės lopinėlį- Lietuvą, ir kad jie, jauni žmonės, privalo ją išsaugoti savo vaikams ir vaikaičiams.Savo kalbą, papročius, kultūrą. Kad pasiimti iš kitų tautų, pasisemti patirties nereiškia atsisakyti savasties.Kad tolerancija, žmogaus tiesės, kaip juos dabar aiškinama, yra libkonų – neomarksistų sukurtas propagandinis burbulas, kurio tikslas- išplauti smegenis europiečiams, sukuriant univesalų globalų europietį- prekių ir paslaugų vartotoją. Kad atjauta kitiems, svetingumas, dalijimasis duona nereiškia, kad svečias atėjęs į tavo namus užima ne tik tavo lovą, paima žmoną bet ir primeta savo gyvenimo taisykles.
Ir bendrai- jums , kaip suprantu, istorijos mokytojai, pravartu būtų daugiau skaityti rimtų mokslininkų straipsnių ta tema, tkių kaip šios srities klasikų prof. Jokubaičio, Radžvilo ir kitų .
Rita Pauliukaitiene: Puikus tekstas, lapkričio 16 – tolerancijos diena, būtinai tą dieną šias mintis paskaitysiu savo mokiniams.
apie imigrantų problemą nebūtina sentimentaliai, galima ir būtina racionaliai
http://www.propatria.lt/2016/10/daniel-pipes-islamistu-smurtas-formuos.html
Liūdna, kai jaunas žmogus negalvoja savo galva, o kartoja politkorektišką propagandą.Pagal čia pateiktą logiką išeitų, kad lenkai ir rusai teisūs, kaltindami lietuvius netolerancija