Atrodo, ką tik atšventėme Kalėdas, Kristaus gimimo šventę, o štai jau ir Velykos!
Daugeliui esančių toli nuo Lietuvos arba nuo tų, kuriems priklauso jų širdys, kiekviena šventė – savotiškas išbandymas. Prisiminimai ir mintys sugrąžina juos pas tuos, kuriuos jie vadina savo šeima, pas tuos, su kuriais gyvendami patyrė tikrą namų šilumą ir meilę.
Turbūt nesuklysiu sakydamas, jog kai kuriems emigrantams iš Lietuvos, kurių didžioji dalis yra visiškai jauni žmonės, neseniai palikę Lietuvą, palikę savo namus, artimuosius, šv. Velykų rytas nebus lengvas. Kai kuriuos greičiausiai aplankys vienatvės, namų ilgesio, gal net ir beviltiškumo jausmas.
Lygiai septintajame amžiuje prieš Kristų panašūs jausmai aplankė Izraelio tautos žmones, buvusius tremty, toli nuo jų protėvių žemės, toli nuo jiems brangių asmenų. Jų priverstinis išvykimas bei Jeruzalės šventyklos, kurią jie vadino „mūsų akių džiaugsmu“ – sunaikinimas daugeliui atrodė tarsi paties Dievo pasitraukimas iš jų gyvenimo. Bet štai vieną rytą pasigirsta Dievo balsas iš pranašo Ezechielio lūpų, skelbiantis, kad Jis nepaliko savo tautos, gyvenančios svetur, ir Jo šlovė nebuvo sunaikinta kartu su Šventyklos griūtimi! Ji persikėlė į svetimas žemes kartu su jais, atrasdama jų širdyse sau naują vietą.
Brangieji, linkėdamas Jums palaimos šv. Velykų rytą, meldžiu, kad Jumyse visada būtų gyvas tikėjimas, jog mūsų tėvų Dievas visada yra su Jumis, kad ir kur bebūtumėt, ir visa tai, kas turi vertę – šeima, namai, mylimų žmonių jausmai, Dievo šlovė ir mūsų tautos garbė – nesunaikinama laiko, atstumo ir neapribojama vietos. Šiuo istorijos tarpsniu, kai trečdalis lietuvių gyvena užsieny, esame pašaukti išmokti branginti ir saugoti vienas kitą labiau nei bet kada. Esame pašaukti išmokti didžiuotis ne vien mūsų protėviais, istorine Lietuvos didybe, iš akmenų pastatytomis bažnyčiomis, bet ir ta Lietuva, ta Bažnyčia bei protėvių dvasia, kuri gyvena kiekvieno mūsų širdyje ir su kiekvienu keliasi jam keliantis į svetimas žemes, ar praeity, ar šiais laikais.
Velykos, ši nuostabi prisikėlimo šventė, yra Dievo ir krikščionių šauksmas pasauliui, jog pranašui Ezechieliui apreikšta Šventykla, tie amžinieji Viešpaties Namai – Kristus – nėra sunaikinami. Sueikime šią dieną pabūti drauge ir tokiu būdu paliudykime pasauliui, jog ir mes, kaip tauta ir Bažnyčia, kartu su mūsų namais – nesunaikinami, nes esam įsišakniję Kristuje ir vienas kitame.
Lai Kristus įneša į Jūsų gyvenimus ramybę ir viltį. Tepadaro Jus nesugriaunamomis Jo šlovės ir Lietuvos šventyklomis.
Linkiu palaimintų šv. Velykų!
Prel. Edmundas J. Putrimas