Kai pradėjau mokytis Pivašiūnuose, lenkučių buvo daugiau nei lietuvių. Labai mus mušdavo, pravardžiuodavo, nes jie buvo vyresni ir galingesni, drūtesni. Mano tėvai mokėjo lenkiškai, aš neišmokau.
Pats pirmas mano ryšys su Lenkijos lietuviais? Susirašinėjau su muziejininku Juozu Vaina. 1980 m. tapau kolūkio pirmininku. Ėmiau stengtis, kad Seinuose lietuviai turėtų kultūros namus. Pastatyti „Lietuvių namai“ buvo pašventinti tik 1999 m. vasario 16 d.
Pats pirmasis iš lietuvių tai Gintautas Marcinkevičius su delegacijom atvykdavo į kolūkį. Parodžiau rajoną, lydėjau ir pasakojau apie A. Žmuidzinavičiaus muziejų.
Apie Punsko, Seinų ir Suvalkų lietuvius žinojau iš „Aušros“. Skaičiau ją nuo pat pirmo numerio, nes ji ateidavo pastoviai per paštą į Alytų. Vis svarsčiau, kaip patekti į tą kraštą. Sykiu ateidavo ir siunčiamas iš kito kontinento „Amerikos lietuvis“. Tai teoriškai viską žinojau apie Lietuvos etnines žemes ir jų gyventojus bei užjūrio lietuvius. Buvau išvažinėjęs visą Europą, bet kaip patekti į Seiniją, nežinojau. Sykį pirmininkas pasiūlė priimti į delegaciją, vykstančią į Lenkiją. Žinoma, sutikau.
Keturiese atvykome į Suvalkus. Pasakiau, kad vakare norėčiau į Punską. Tuo metu buvo nešamas Čenstakavo Marijos paveikslas. Gintas sako: „Važiuojam taksi“. Aš pribėgu, nes maniau, kad kaip pas mus eilės, o jis sustabdo ir sako: „Reikia čia, savas yra, Degutis, nuveš, kur reiks“. Ir taip patekau į Punską. Likusius iškeistus zlotus padovanojau „Lietuvių namų“ statybai. Apsilankęs Juozo Vainos muziejuje visų pirma padovanojau jam prieškarinį 100 litų. Su Vaina susirašinėjau jau anksčiau.
Paskui reikėjo kvietimų. Pirmąkart būnant kalba ėjo, kad būtina Seinuose lietuviška mokykla, vėliau – kad „Lietuvių namai“. Klausiamas buvau, ar negalėčiau padėt. Aš šį klausimą iškėliau pirmajame Sąjūdžio suvažiavime. Vilniuje prašiau pinigų Seinams. Skyrė pusę milijono litų. Algirdas Brazauskas išdavė ar pasirašė leidimą. Atvežiau kelis kolūkių pirmininkus, tartasi, kaip medžiagos eitų per kolūkius. Kalbėta apie Alytaus bendrovės tris skydinius namelius, bet reikėjo dar projekto. Laimėjo architekto Jono Kindurio brėžiniai – gražus „Lietuvių namų“ projektas.
Sutikau padėti dėl „Aušros“ spausdinimo Vilniuje. Surišu po 100 egz. ir per sieną į Punską… Tiesiau pagalbos ranką kiek galėdamas, bet visa tai baigėsi baudžiamosios bylos iškėlimu. Mat buvo likę neišleista 1700 litų. Galėjau parduoti karvę ir sumokėti. Siūliau, bet neimta, o paskui išėjo nesusipratimas… Buvau savivaldybėje tarybos nariu, visa taryba nutarė nutraukti bylą.
Kaimų seniūnus, mokytojus, kultūros darbuotojus atsivežu parodyti, kaip reikia išlaikyti lietuvišką žodį. Čia atrandu Lietuvą. Turėjau prieškarinės spaudos ir viską analizavau (ir apie šį kampelį). Paskui pradėjau gimines iš Aukštaitijos čia vežti, mokytojus ir kitas ekskursijas daugelį metų atlydėdavau pas Lenkijos lietuvius. Lankėme Berznyką, Vygrius, Punską, Seinus. Atkreipdavau dėmesį, kad prieš važiuodami susipažintų, paskaitytų apie tai, kur važiuoja. Ir pabrėždavau: „Nesakykite, kad čia lenkai“.
1989 m. birželio 3 d. Lazdijų mokykloje vyko „Klumpės“ iš Punsko koncertas. Su jais atvyko Juozas Vaina. Paskui kiekvienas pas gimines išsiruošė, bet žiūriu – penkiese guli pievutėje, neturi pas ką važiuot. Sakau jiems: „Važiuojam pas mane“. Juos į savus namus nusivežiau, turėjau kuo pavaišint, parodžiau savo muziejų. Tokios buvo bendravimo su lietuviais anapus sienos pradžios.
Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
jei taip atrodytu Lietuva, kaip siandienis Punsko krastas, tai butu labai liudna Lietuva. Paklausykite sekmadieniais uzsaku- lietuvis su lenku, lenkas su lietuve . Dar desimt metu, ir musu kraste nebus jaunu lietuvisku seimu. Na, o kaip atrodo misrios seimos, kiekvienas mato, nes pas kiekviena gimineje yra sito gero