Dėl Punsko valsčiaus kaimų vardų

Žvirbli, kam tu užkliuvai prie kelio,

Kad tave užpuola priešai ir draugai?

Taip kadaise eiliavau eidamas per pūgą po įkeltos į Punską pasienio užkardos aptarimo. Dabar padėtis blogesnė.

Lenkijos lietuvių sostinė jau yra nebe Seinai, o Punskas (per šimtmetį lietuviškai kalbantis etninis plotas maždaug pusiau sumažėjo). Sakoma, kad toje lietuvių „sostinėje“ Punske liko dar apie 80% lietuvių, bet šiandien Punsko Dariaus ir Girėno mokykloje lietuviškai mokosi tik 73,5% mokinių (263 iš 358 mokinių), o vaikų darželyje – jau tik 69,8% (44 iš 63 vaikų). Seinų ir Punsko valsčiuose daugiau kaip pusė lietuvių eina į lenkiškas mokyklas, dauguma buvusių lietuviškų mokyklų jau uždarytos. Ateityje jas numatoma palikti tik dviejose vietose – Punske ir Seinuose (šios mokyklos Lenkija nestatė ir pilnai neišlaikė).

2009 m. pusė Punsko valsčiaus kaimų pavadinimų buvo užrašyti lenkiškai ir lietuviškai. (…) Kodėl tada ir vardai, pavardės oficialiai nebuvo pradėtos rašyti taip, kaip punskiečiai iš tikro vadinasi? Plačiau tai aprašyta dviejose akad. Z. Zinkevičiaus knygose.

Dzūkeliai kaip maži vaikai apsidžiaugė trupiniais ir toliaregių, bet nedraugiškų politikų buvo apgauti. Lenkų rinkimų akcijos aktyvistai skaičiavo tik lietuviškus užrašus. Rodyklių apačioje parašyti Vidugiriai ar Vilkapėdžiai rodyklėse perkrikštyti jau tik į Widugiery ar Wiłkopedzie (…). Punsko valsčiaus kaimų užrašuose lietuviškos formos iš viso nesudarė ir ketvirtadalio, bet jos buvo ištriūbytos visam pasauliui.

Jeigu jau buvo leista paskutiniame dar nebaigtame nutautinti valsčiuje rašyti autentiškas formas, tai tik jas ir reikėjo rašyti visur: ir rodyklėse, ir žemėlapiuose, ir mokyklų vadovėliuose. Jokios prasmės nebuvo Dvarčėnų iškreipti į Dvarčiską (Dworczysko), Didžiulių – į Diedulius (Dziedziule), Paliūnų – į Poluńce, Pristavonių – į Przystawańce, Ramoniškės – į Romanowce, Soželkų – į Sadzawki ir t. t. Bent jau Punsko valsčiuje buvo galima palikti lietuviškas rodykles ir į Seinus, Trakiškes, Suvalkus, Lazdijus.

Lenkijos valdininkai, agituodami už autentiškas vietovardžių formas tautinių mažumų kalba, pirmiausia turėjo duoti pavyzdį ir tarp Gdansko bei Seinų (Varmijos Mozūrų ir Palenkės apskrityse) atkurti apie 1000 baltiškų formų. Vietoj Banie Mazurskie turi būti Enkaimis, Bartoszyce keistinas į Barštyną, Kamienny Brod – į Stabaraistį, Klembów – į Varnagyčius, vietoj Kolno turi būti Kalinas, vietoj Kruklin – Kriauklinis, vietoj Pienięžno – Malšiakukis, vietoj Milejewo – Truntai, vietoj Necko – Mėta, vietoj Orneta – Vormedytė, vietoj Sępopol – Šipapilis, vietoj Skomętno – Skomantai, vietoj Trzcianka – Čecėnai, vietoj Węgorzewo – Ungura ir t. t.

Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie LR Seimo šias formas patvirtino dar 1998 m. spalio 29 d. (žr. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai. V., 2002, p. 87-97, 140-144).

Rogajny (autentiškai atitinka) – Ragainė, Mingajny – Mingainiai, Dagucie – Degučiai, Ponary – Paneriai, Smolajny – Smalainiai, Galajny – Galainiai, Galiny – Galiniai, Ankiejmy – Lankiemis, Korsze – Kuršiai, Warnikajmy – Varnikaimis, Galwuny – Galvūnai, Doba – Duoba, Mażucie – Mažučiai, Giże – Gižai, Mieruniszki – Mėrūniškės, Żytkiejmy – Žydkiemis, Gulbieniszki – Gulbiniškės, Bryzgiel – Brizgelis, Bolcie – Balčiai, Budwiec – Būdvietis, Sejny – Seinai, Żegary – Žagariai ir t. t.

Išteplioti Punsko valsčiaus vietovardžiai turėjo kabėti tol, kol nebus rasti nusikaltėliai ir kol jie neapmokės už naujų lentelių gamybą ir uždėjimą.

Kadangi centrinė valdžia užsiėmusi propagandiniu karu su strateginiu partneriu, valsčiaus vadovus įtaigojo kitaip. Rengiamoje naujoje kaimų apklausoje klausimus reikia pateikti taip, kad gyventojai galėtų pasirinkti visus galimus variantus ir kad apklausa būtų objektyvi, kad nereikėtų vėl jos greitai rengti:

1) ar Jūs norite, kad būtų atnaujintas Jūsų kaimo lietuviškas užrašas,

2) ar Jūs norite, kad tai būtų padaryta dabar, kai vyksta Lenkijos ir Lietuvos propagandinis karas (tai būtų naudinga Lenkijai slepiant Punsko ir kitų valsčių nutautinimą, mokyklų uždarinėjimą ir verčiant Lietuvą vietovardžius rašyti neautentiškai (lenkiškai),

3) ar kaimų pavadinimų užrašuose Jums užtenka autentiškų lietuviškų oficialių vietovardžių,

4) jeigu neužtenka lietuviškų autentiškų vietovardžių, kurį vietovardį siūlote rašyti pirmiau – autentišką (lietuvišką) ar neautentišką (sulenkintą),

5) ar Jūsų kaimo autentiškas pavadinimas turi būti rašomas tik tokiu atveju, jei autentiškai bus rašomi visų Punsko valsčiaus kaimų pavadinimai,

6) ar Jūsų kaimo autentiškas pavadinimas turi būti rašomas tik tada, jei autentiškai bus rašomi visi baltiškos (lietuviškos) kilmės šiaurės Lenkijos gyvenamųjų vietų vardai – Suvalkai, Šipliškės, Trakiškės, Seinai, Berznykas, Vižainis ir t. t.,

7) ar reikia lietuviškus kaimų pavadinimus vartoti visose oficialiose sferose: rodyklėse į kitą kaimą, telefonų ir kitose knygose, vadovėliuose, leidiniuose lenkų ir kitomis kalbomis ir t. t.,

8 ) ar reikia susigrąžinti ne tik autentiškus gyvenamųjų vietų vardus, bet ir upių, ežerų pavadinimus (vandenvardžius), laukų, miškų, kalnų ir kt. vardus (mikrotoponimus), vardus, pavardes, t. y. visus autentiškus tikrinius vardus,

9) ką daryti, jeigu kaimo užrašas antrą kartą būtų išniekintas ir sugadintas:

a) palikti tokį, kol bus nustatyti nusikaltimo kaltininkai,

b) nuimti ir reikalauti ištirti, po to uždėti nenustačius kaltininkų,

c) nebedėti, kad trečią kartą nebūtų išniekintas,

d) skųstis Europos Sąjungos institucijoms,

e) rengti naują apklausą (devintojo punkto atsakymų duomenys neturi būti skelbiami).

Niekur jokie oficialūs užrašai neturi būti gadinami. Iki šiol Lietuvoje buvo išsaugoti ir neoficialūs, be LR valdžios leidimo pastatyti paminklai priešiškoms armijoms, padariusioms karo nusikaltimus (pvz., okupacinei Lenkijos kariuomenei ir Armijai krajovai), Lietuvai nusikaltusiems veikėjams (pvz., J. Pilsudskiui) ir t. t. Manome, kad Berznyko „Panerių memorialas“, Punsko valsčiaus užrašų, Švenčionių kapų išniekinimas gali būti tų pačių rankų darbas, toliau kurstant valstybių ir tautų nesantaiką.

Kazimieras Garšva, www.alkas.lt