Gavusi kvietimą dalyvauti, kaitrią vasaros dieną Seinų vaidintojų grupė nuvyko pas artimiausius kaimynus, bičiulius ir draugus į Žemaitkiemio kaimą. 2015 m. liepos 9 d. gražiai žydinčiais kardeliais pasipuošusiame Žemaitkiemio laisvalaikio salės kiemelyje vyko VIII mėgėjų teatrų šventė „Dobilėlis penkialapis“, skirta Etnografinių regionų metams paminėti. Šventės vedėja buvo humoro grupė „Dzyvų dzyvai“, o gerą ūpą dainomis stiprino Mantas ir Andrius. Programoje dalyvavo: Lazdijų kultūros centro Žemaitkiemio laisvalaikio salės mėgėjų teatras „Seklyčia“, suvaidinęs S. Kapnio „Plutelę ir peles“ (rež. Dalia Uzdilienė), Simno kultūros centro Miroslavo filialo mėgėjų teatras „Kaukas“, parodęs G. Mareckaitės „Penkias mylimas, arba kaip surasti šeimos laimę“ (rež. Irena Norkūnienė), Varėnos kultūros centro Marcinkonių filialo teatras, pastatęs B. Vilimaitės „Mirusiųjų reikalus“ pagal P. Cvirkos apsakymą (rež. Rimutė Avižinienė ir Natalija Čeplikienė), Seinų „Lietuvių namų“ mėgėjų teatras, suvaidinęs R. Bigelio „Generalinę repeticiją“ (vad. Eugenija Pakutkienė). Nustebino ir sužavėjo trijų grupės „Dzyvų dzyvai“ vedėjų pasakojimai. Ačiū už sukurtą dainušką apie Seinų grupės vaidintojus.
Šventei vadovavusi Dalia Uzdilienė pasveikino atvykusius svečius (susilaukta vietinės valdžios ir kultūros centro dėmesio) ir žiūrovus, padėkojo gausiam būriui rėmėjų ir draugų. Buvo paskelbtas konkursas žiūrovams – balsuoti už labiausiai patikusį spektaklį. Mūsų nuostabai dovana (sveikinimo raštas ir šakotis) atiteko trečiajam numeriui – seiniškiams. Rašte rašoma: „Sveikiname VIII mėgėjų teatrų šventės „Dobilėlis penkialapis“ kolektyvą, pelniusį daugiausiai žiūrovų simpatijų, ir linkime negęstančios kūrybinės ugnelės, puikių sumanymų ir ištikimų žiūrovų. Lazdijų rajono Salų kaimo bendruomenės komitetas“. Sužinojome, kad minėto kaimo šeima (kurios pavardės neįsidėmėjau) sumanė įsteigti šį „žiūrovų simpatijų“ prizą. Labai dėkojame jiems ir visiems žiūrovams už išskirtinę dovaną.
Po pasirodymų bendravome. Žavėjomės nuostabiais geltonos, raudonos, violetinės, baltos, balkšvos spalvų kardeliais. Paklausėme, kaip juos auginti, kad būtų tiek daug žiedų. Ponia Dalia pasakė, jog kai ant vieno stiebelio pražysta pusė žiedų, reikia nukirpti, įmerkti į vandenį ir laikyti rūsyje, tai ir kiti žiedeliai gražiai skleidžiasi. Visą glėbį šių gėlių parvežėme ir prie vysk. Antano Baranausko paminklo.
Per pertraukas ir šventės pabaigoje priėjo prie seiniškių keletas aplinkinių kaimų žmonių. Sužinojome, kad Nijolė Sakalauskaitė-Naruševičienė labai norėtų rasti Lenkijoje gyvenančius gimines, kilusius iš Lažaunykų. Mat jos mama Lažaunykaitė, iš Rimkežerių išvykusi 1941 m., su vienu broliu pasiliko gyventi Lazdijų rajone, o vyriausias brolis grįžo į gimtinę. Pažadėjome surasti Juliją Lažaunykaitę ir jos seses, kurios tada, per karą, mažos bėgiodavusios namuose Sadžiūnų kaime. Nijolė ir dabar mena ano meto vaizdus. Kai šeimas išskyrė siena, jos daugiau ir nesusitiko. Nijolei labai rūpi susirasti giminių. Gal anūkai imtų bendrauti?
Kita pašnekovė Rita, kilusi iš Sventickų giminės, irgi tais pačiais metais išvyko. Jos tėtis liko Lietuvoje, o kiti jo giminės grįžo Seinų link. Rita norėtų aplankyti kapines ir susirasti giminių. Pasakėme, kad giminaičiai galbūt jau nekalba lietuviškai.
Atėjo ir jau nuo anksčiau pažįstami giminaičiai Adelė ir Vincas Patruškevičiai. Vincas užaugęs gausioje Jono ir Petrusės (Dapkevičiūtės) Petruškevičių šeimoje. Mažoje molio trobelėje augo 10 vaikų. Tėvai per karą atvyko į Lietuvą ir ilgai klaidžiojo, kol rado pastogę – skurdžioje sodybėlėje Žemaitkiemyje. Sodino bulves, runkelius ir iš to vaikams motina darė kisielių. Nesinori net prisiminti – pulkas alkanų vaikų… Kai paūgėjo, visi išsiskirstė. Tarp gyvųjų liko keliese. Dauguma neilgai gyveno.
Labai dėkojame už palaikymą, plojimus, pokalbius, norą bendrauti. Padėsime, kuo galėsime. Tariame ačiū Užsienio reikalų ministerijai už suteiktą paramą transportui.
E. Pakutkienė, punskas.pl