Ar gali būti, kad daugumos lietuvių širdyse Lietuva yra mirusi? Ir ar tuomet dar kyla klausimų, iš kur politikoj tiek dramų, iš kur žmonėse tas gobšumas ir pavydas, iš kur noras apjuodinti, nustelbti, nugalėti? Ar tik kartais šie neva tamsūs jausmai nėra desperatiškas mėginimas susigrąžinti tikrąją Lietuvą – tik kažkaip iškreiptai, netikusiu būdu? Ar tai nėra žmonių ieškojimai, pasiklydusių žmonių bandymai rasti paklaidintą užmarštyje Tikrovę? …
Ką pasakytų jaunimas?
Aš prisimenu save mokykloje. Literatūrą mėgau, rašyti – taip pat. Tačiau, kaip bebūtų keista, lietuvių literatūroje žavesio nerasdavau. Visi taurieji Lietuvos šviesuoliai – Donelaitis, Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Brazdžionis ir aibė kitų – atrodė lyg muziejų iškasenos, sausi ir tolimi. Paklauskite jaunimo – didžioji dalis moksleivių lietuvių literatūros studijas mielai išmainytų į facebook‘ą. Jei tik galėtų. Tik jau nepulkime jų peikti! Tiesa, jauni žmonės pasaulį supranta savaip, tačiau jautrumo jiems tikrai nestinga. Jaunimas trokšta gyvumo. Aš lenkiu link to, kad mokykloje mums to gyvo lietuviškumo perteikti nesugebėjo.
Kas atsakingas?
Ir tai – ne mokytojų kaltė. Mokytojai – tik maža visuomenės dalis, kuriai tenka užduotis ugdyti žmogų. Ir ne vien mokytojų darbas kurti tautos savimonę.
„Kaip tai?“, – paklausite jūs. Paprastai: tauta – tai žmonės. Visų profesijų. O labiausiai žmogų ugdo tautos kultūra, jos gyvenimo būdas. Jei žmonės patys nesirūpina, ką mąsto, už juos tai padaro masinė medija. Ne visada į naudą mums. Pamąstykime nors šias kelias minutes.
Apie Lietuvos įvaizdį
Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, Jojo panašumą. Šiuolaikiškesnis žodžio „paveikslas“ atitikmuo yra įvaizdis. Įvaizdis valdo pasaulį. Įvaizdį valdo žmogus, nes jis kuria lygiai taip, kaip Dievas. Žmogus perėmė iš savo Tėvo šią gebą ir per amžius ją tobulina. Ilgą laiką žmonės su šia geba ir galia kuo puikiausiai tvarkėsi. Tai – vadinamieji „aukso laikai“, išminties amžius. O, jis buvo taip seniai, kad ir datų nebežinome! Bet paskui, ką byloja rašytiniai šaltiniai, kad ir Biblija – įvaizdžio kūrimas pateko saujelės išrinktųjų valion. Tai buvo žyniai, pavyzdžiui, Mozė. Ir nuo tų aprašytų laikų mažai kas pakito. Dabar įvaizdžio galia naudojasi saujelė tų, kuriems priklauso masinė medija.
Taigi, koks Lietuvos įvaizdis vyrauja mūsų laikraščiuose, televizijos laidose? Kiek jose gerų naujienų, džiaugsmo, sveikos savigarbos, o kiek – nepasitenkinimo, kritikos, apkalbų? Nebūtina net statistika – jau atsivertus pirmą pasitaikiusį laikraštį viskas „aišku“.
Geros naujienos – į šiukšlinę
Beje, laikraščiai ir televizija siūlo tai, kas paklausu. Kiek skaitytojų turėtų išskirtinai gerų naujienų laikraštis? Koks būtų reitingas laidų, kuriose rodomas ramus, gražus, paprastas laimingo kaimiečio gyvenimas? „Taip nebūna!”– iškart sušuksite jūs. Tikrai. Beveik nebūna. Ar tik ne todėl, kad gyventi jau senokai mokomės … iš laikraščių? Ar tikrai kaimo žmogus negali būti laimingas? Ar tikrai visiems jauniems žmonėms būtina grūstis į sausakimšus miestus, kad ten rastų išsvajotąją laimę? Ar jie ją kada rado???
Apie provincijos baimę ir kitus kompleksus
Ar jums teko pastebėti, kaip skiriasi žmogaus pasakymas: „Aš iš Vilniaus“, ir to, kuris sako: „Aš iš Radviliškio“? Jūs tik įsiklausykit į balso tembrą, pastebėkit akių žvilgsnį, kūno laikyseną. Miestas vertinamas labiau negu kaimas. Tai taip stipru, kad net žmonės-miestiečiai (arba jais tapę, pabėgę iš kaimo) yra tarsi visa galva aukštesni už tuos, kurie ne didmiesty gyvena. Ar visada taip buvo? Kada atsirado miestai? Kas mus įtikino „neginčijamais“ miesto privalumais (komfortas-saugumas-kultūra-bendravimas-pramogos)? Paklauskite savo močiučių.
Dabar jau ir kaimas „miestėja“. Europos sąjunga tiesa kelius, rūpinasi mūsų pievomis ir miškais, aprūpina kompiuterinėmis technologijomis. Skaičiuojam paramą ir išmokas, plojam ir šypsomės, valio dosniesiems dėdėms iš užsienio! Lyg be to lietuvis stačiai numirtų.
Gyvenam vaikų sąskaita
Ekonomika kyla. Lietuva vis dar rausta, pavadinta agrarine valstybe. Paskolos, išmokos, paramos. Kaip jums atrodo, kas už viską mokės? Nagi mūsų vaikai…
Ar daug kainuotų gyventi paprastai, pasiturinčiai, sau-pakankamai, sveikai ir natūraliai? „Na to tai jau gana!’, – trūksta jūsų kantrybė. Bet tikrai, ar kada susimąstėte? Jei turi savo žemės, kurioje pasistatai „protingą namą“, augini maisto sau, jei nepersidirbi kontoroje, o gal iškeiti šį darbą į širdžiai mielesnį, ne tokį „prestižinį“ užsiėmimą, jei nebeleidi vaikų į darželius, jei nebeįdomu, ką rodo kine ir kokie „Akropoly“ išpardavimai, kiek tų išlaidų belieka?
Ir jei tokių šeimų pagausėtų, jos burtųsi į sodžius, išaugtų kaimeliai ir kaimai, žmonės vėl susigrąžintų nuoširdų bendravimą, bendras šventes, atgimtų tradicijos ir kurtųsi naujos, per Lietuvą nusiristų šviežumo banga. Būtent tokia, kurios mums jau seniai trūksta.
Tai kas pirmas?
Žinoma, kad tai tegali likti rožine svajone. O jeigu apie štai tokius žmones, tokias šeimas imtų ir parašytų spauda ir rodytų TV, ar tada patikėtume? Jeigu pasipiltų naujienos, kad Lietuva žengė išskirtinį žingsnį ir tapo žaliąja ES zona: nusprendė smulkinti ūkius, juose ūkininkauti ekologiškai, o dar geriau – užsiimti natūralia žemdirbyste, tiekti Europai vaistažoles iš sveikų pievų bei miškų, nebekirsti miškų ir leisti užželti dirvonuojančioms pievoms, kad vėl užaugtų giria, miestuose ne paminklus ir dangoraižius statyti, o medžius ir krūmus sodinti, kad vėl būtų galima kvėpuoti grynu oru, džiaugtis tyru vandeniu. Ir įvažiuojantys turistai turi susimokėti didelį mokestį. Nes Lietuva – lyg draustinis Europos Sąjungoje.
Rytojų kuriame šiandien
Bet kodėl čia turėtų plūsti turistai, ir tuo labiau – brangiai už įvažiavimą mokėti? Tikrai, ką mes jiems parodysime?
O ko ilgisi pasaulis globalizacijos laikais? Kas yra retenybė? Ar tai – nupjauta žolė greitkelių pakraščiuose, ar tai to užsieniečiai nematė? O gal muziejai, rūmai ir pilys, ar šiuolaikiniai dangoraižiai? O gal dideli galvijų ūkiai, masiniai paukštynai, kur gyvūnai nė tikros žolės nėra per gyvenimą ragavę?
Aš tikiu, kad mumyse atsikvošės tas tvirtas drūtas lietuvis. Tas senasis, gerasis žmogus, pasikliaujantis savo galva. Išmanus, darbštus ir nagingas, nuoširdus ir svetingas, o svarbiausia – laimingas! Ir labai tikiuosi, kad nebus per vėlu. Būtent dėl to jau šiandien imuosi veiksmų. Ir jau šiandien apie tai rašau ir kalbu. Kaip manot, ar daugeliui laikraščių padaryčiau šiuo straipsniu įspūdį? O man vis vien. Juk jums rašau, o ne spaudai.
Tai kas ta gyva Lietuva?
Nuo literatūros nukeliavom iki politikos. O politikos niekas nemėgsta, bet užtat mėgsta peikti politikus. Gal nuo to ir pradėkime – Lietuva gyva bus tada, kai neliks politikos.
Nebūtinai tikrąja to žodžio prasme. Ką nors doro nuveikti galėsime tik tada, kai pakeisime požiūrį, kad už mus viską turi padaryti politikai (o jie ir daro, o paskui dar ir pylos gauna!).
Kai žmogus sąmoningas, atsibudęs – jis jaučiasi galįs kurti savo gyvenimą. Taip, kaip pats to nori. O nori tik to, kas širdy jaučiama esant gera ir derama. Tokiam žmogui nereikia politikos, kad jam nubrėžtų veikimo ribas. Kaip nereikia ir masinės medijos, kad parodytų jam pavyzdį. Jis pats imasi būti pavyzdžiu. Ne dėl didvyriškumo, šlovės ar pinigų, o tiesiog dėl to, kad myli tautą. Ir nori, kad jo vaikai ir vaikaičiai gyventų laimingi. Ne Europos ar kokioj kitoj sąjungoj (ar dar nemaža mes jų matę!!!), o Lietuvoj. Žalioj. Laisvoj, gyvoj, pabudusioj. Nagi mūsų Lietuvoj!
Kaip toj dainoj, kuriai žodžius Maironis parašęs: „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, tai mūsų tėvynė graži Lietuva!”
Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė
Straipsnio šaltinis: www.menoversme.lt
Neringa youtub‘e: Atgimk, Lietuva (kalba Maironio muziejuje, Kaunas 2010)
http://www.youtube.com/watch?v=zPsGqeK09rM