Pas jus jau pėdnyča. Kol sėdzu prie komputero – viskas tvarkoj. Aršausia, kad raiks po biskio judėc in miestų, o tep nesnori… šaltas vėjas puca… Čudna rankų iškišč pro duris, kap prieš pora dzienų buvo toki karščai. Možna jau neskartoc ir nerašyc, kap šįmet pas mus pasvilino (nor cakava, ar da nepasvilis?), alia kas žino, ar už kelių dešimcų metų kas „neatkas“ šito teksto ir nepasdomės, kas pas mus buvo girdėc 2019 metais?! Alio, ateiviai (ca ne apė tuos žalius be plaukų iš Marso… nor… mažum po ciek metų žmonės juoksis iš tokios marsiečių „teorijos“), šalcausian Lenkijos kampuki turėjom afrikietiškus karščus! Kap kas svilinosi 40 laipsnių karščin, ba gi graži saulės pakąsta skūra.
Alia jau tokiam ori, kap puodi, oda darosi kap pas pavendzytų vištukų… Sunku pagauc momentų, kadu užtenka šucycis. Možna skūrų palikc an kocuko. Tep buvo karšta! Isivaizduokit, kad valščun priesaulin termometrai strigdavo prie penkiasdešimc. Va tį tai žmonės dzyrbo parnyko sąlygom. Žodzu, buvo ko prakaituoc tais metais. O kadu pamisnot, kad po šimto metų tep žmonės žūrės in 2019-us, kap mes dartės in 1919-us? Gali būc, kad apė šandzienų po šimtmeco sakis panašai, kap aš sakau: „Kadu tai buvo… Ana, koki čėsai buvo… Dzievuliau, kokias galvojimas…“
Nu, ir nenusdzyvysiu. Mūs galvojimas apė kap katras šandzienos globalines problemas yra nulinukų lygio. O toj problema – šūkšlių nerūšavimas, besaikis plastiko vartojimas ir pan. Mažum šituom temu kap kam jau giliai inlindus po skūru, mažum per mano bumbėjimų kiciem labiau norisi priešingai daryc, mažum kici už tai nekenca, keikia ir pirštu rodo. Mažum. Kas tį žino. Bala jų nematė! Matiau kalendoruj rašė, kad šandė – liepos tracų – dziena be plastikinio maišuko. Prašau! Ar tep gali būc, kad netyča apė tai dažinojau prieš išvažuodama apsipirkc?
Nu jau ca likimas specialiai žanklus siunca. Kitap nėra paaiškinimo. Pyrmas dalykas, kų padarau, tai deduosi in rankinukų medžaginį tarbų. Iš viso raiktų jų turėc kiekvienam rankinuki (jeigu tokių moterys turi daugiau nei vienų) ir neimc krautuvėj plastikinių maišukų. Taikosi ir man jų paimc, alia cik per graitumų. Bėda, kad mes, žmonės, usilakstį, nemisnam, paskubom viskų darom.
O da blogiau kad žmonijos dalis nemato šitos problemos, ba… pas juos kiemi švaru, palaidza viskų per kaminų ir bėdos kap ir „nėra“. Kap bebūtų, kiekvienas mūs pasiaiškinimas neturi prasmės. Prasmį turės cik mūs susivokimas ir veikimas. Man vis galvoj stovi pagrindinės mokyklos klasė, katroj mokytoja pasakojo mumiem apė šūkšlių žalingų veikimų…
Acimenu tas švaros dzienas, kap aidavom tvarkyc pakelių, katrose gulėdavo kų cik kokio vaiko palaistas saldainės popierukas… Tai buvo mažausia prieš du dešimtmecus. Per ciek metų šnekėta, alia kad labai cykiai. Daugiau knygose rašyta. Internetas cik dabar no to visko skamba. Nesdzyvinu, ba kadu is acirado ir pasdarė mumiem priainamas, alia cik dabartės, cik šitais metais televizija trūbina apė globalinį problemų, tai mani, iš vienos pusės, labai dzugina, alia, iš kitos – siucina.
Kode cik dartės apė tai imta šnekėc? Kode cik dabar anų kartų žmonėm pradėta aiškyc, kad tas patogus, langvas ir pigus plastikas pasauliui gero neatnešė?
Kap bebūtų, po ciek metų pagaliau širdzis dzaugiasi, kad problema landa per visus galus. O aš landu laukan. Čėsas judėc. Pažūrėsiu, kokia padėtis prekybcentrin. Pranešu.
***
Grįžau.
Prieš mani moteriškė suspokavo du bananus. In plastikinius krapšukus. Kiekvienų ackirai.
Prie kasos porukė dėjosi pirkinius in kokį desėtkų pacų ploniausių plastikinių maišukų. Ba škada buvo pinigų an vienos dzidelės tarbos.
Tracas mano kadras isitraukė pirkinių ekologiškus krapšus. Negalėjau nenusišypsoc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Apė šūdzieninias bėdas viskū Jurgita išpasakojo. O kad prie kasos dėjosi in mažus krapšukus, tai da jų galvoj ne apsigyveno tai kad padzidzino teršimų šitos planetos. Toj problėma yra visam pasauly, cikrausia į ir žali bė plaukų žmogeliukai to nesupranta.
Tracas rozas nemeluoja 🙂 o kap sako lasas po laso ir akmeni prataso. Aciprasau kad be paukstuku parasau-
da mokinuosi