Rugsėjis be įrašo dienoraštyje. Gražus vasaros užbaigimo ir rudens sutikimo laikas neleido skaičiuoti dienų. Kai gera širdyje, neegzistuoja nei laikrodis, nei kalendorius. Tik šeštadienį, spalio pirmą dieną, atsipeikėjau, kad (jau? nejaugi?) reikia perversti lapą. Šį kartą praėjusio mėnesio dienoraštis užpildytas visokiais kitokiais tekstais, rašliavomis, pokalbiais su tėčiu.
Šis mėnuo yra labai svarbus. Visapusiškomis prasmėmis. Daug dirbta, daug planuota, daug ruoštasi, daug pamatyta. Visko daug. O visko bus dar daugiau. Stipriai laikykis, saugok purtomas bures. Išlieka tik stipriausi. Visgi pasiekiamas ramybės krantas po ilgos ir sunkios kelionės į aušros žemę.
Ruošiu didelį darbą. Jau daugiau kaip pusę metų. Didelį. Ne aukštą ar storą. Didelį = svarbų. Rašau tiriamąjį straipsnį, susijusį su viena iš visuomenės problemų, kuris galbūt pasirodys spalio pirmosios pusės „Aušros“ numeryje. Per daug negaliu Tau pasakoti. Viską sužinosi vėliau.
Susitikau su Suvalkų lietuvių „Vienybės“ klubo nariais. Buvau apstulbinta jų svetingumo, nuoširdumo, atvirumo ir didelio noro bendrauti. Tiesa, ne pirmą kartą aš ten lankiausi, tačiau pirmą kartą turėjau drąsos prie jų prieiti ir pirma pakalbinti. Stebiuosi tuo, kad siauros jų gretos. Nesutikau nei vieno pasikėlusio, susireikšminusio lietuvio. Gal dėl to, kad jų nedaug ir jaučiasi esą viena šeima. Be to, būdama su jais, jaučiausi, lyg būčiau sugrįžusi į vaikystę, kurios vaizduose matau save, prikibusią prie mamos rankos, ir daug suaugusių, kurie atitrūkę nuo kasdienybės darbų vakarus leidžia tarp savųjų. Visi jie – linksmų, šiltų akių žmonės. Čia tyla neegzistuoja. Kalbas gali nutraukti tik daina.
Staiga į mano rankas pakliūva Kazimiero Baranausko naujausia knyga „Po tėviškės stogu“. Už ką? Tiesiog. Jeigu kraštietis išleidžia knygą, negailima jos niekam. Knyga yra tam, kad ją kiti skaitytų, šviestųsi, domėtųsi, sužinotų. Net nespėju paprašyti autografo. Jos autorius pirmas prieina prie manęs su rašikliu rankoje. Iš susijaudinimo knyga nukrenta jam po kojomis. Kvaila pasidaro, bet ramūs jo žodžiai „Nieko tokio. Nieko čia tokio“ numalšina susijaudinimą. Pakviečia atsisėsti. Mes sėdime ir ilgai kalbamės. Kaip savas su savu.
Parsivežu knygą namo. Vartau. Lapas po lapo. Visko joje randu. Net ir aprašymus apie Suvalkų lietuvių veiklą. „Taigi šitaip baisiai man viso to dabar reikia!“ – pagalvoju. Reikia ne tik pačių žinių apie „Vienybės“ klubą. Man apskritai reikėjo knygos skaityti. Dienorašti, iš kur taip viskas ima ir gražiai susidėlioja? Sako, likimas. Ir aš taip sakau. Tep turėjo būc.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl