Milžinas (7 d.). Kiti Seinų dvasininkai P. Viežbovskis, J. Olekas, J. Antanavičius

(Tęsinys)

 Pasakojimą apie kitus Seinų dvasininkus pradėkime nuo vyskupo P. Viežbovskio. Apie jį J. Staugaitis rašė: „Atvykęs į Seinus, galima sakyti, pirmukart iš arčiau pamačiau vyskupą. Vyskupas mano vaizduotėje buvo kas tai nepaprastai didelis šventas. Didelis man atrodė Naumiesčio kanauninkas, o čia vyskupas!..

Per mūsų kvotimus, kai buvome dar aspirantais, vyskupas, kaip esmi minėjęs, pats dalyvavo. Tiesa, klausti jis mūsų nieko neklausė, bet atsidėjęs atsakinėjančių klausė ir tik duodavo ženklą, kad su tuo aspirantu jau baigta. Vyskupas tuomet man atrodė labai rimtas ir gana šiurkštus. Tokio jo iš tikro būta.“

Vysk. P. Viežbovskis labai uoliai lankydavo visas pamaldas. Per jas nuoširdžiai melsdavosi. Per pakylėjimą susigraudinęs žiūrėdavo į šv. Ostiją. Jis buvo labai gilaus tikėjimo žmogus. Vyskupas buvęs gana reiklus. Reikalaudavo, kad ceremonijos Seinų bazilikoje būtų tinkamai atliekamos.

Viežbovskis klierikams buvęs geras tėvas. Jis buvo lenkas, bet nesiekė lenkinti lietuvių. Jo laikais daug šio krašto sulenkintų dzūkų atgavo tautinę savimonę. Vyskupui rūpėjo, kad į žmones būtų kalbama jiems suprantama kalba. Į kapitulą jis skirdavo bemaž vien lietuvius. Viežbovskis Seinų diecezijoje turėjo gerą vardą.

Vyskupas Juozapas Olekas
Vyskupas Juozapas Olekas

Nuo 1883 m. Seinų vyskupas gavo sufraganą. Juo tapo vyskupas Juozapas Olekas. „Su vyskupu Oleku tekdavo man susitikti atostogų metu, nes tuomet jis, klebonų kviečiamas, lankydavo įvairias lietuviškosios diecezijos dalies parapijas, šventindamas bažnyčias ir altorius, teikdamas Sutvirtinimo sakramentą, – prisimena J. Staugaitis. – Mums, Naumiesčio parapijos klierikams, kan. Olekas stačiai liepdavo važinėti, kur lankosi vyskupas, nes reikdavo asistuoti.

Didesnio į mane padarė įspūdžio Didvydžių (Geištarų) bažnyčios konsekracija, įvykusi 1887 m., jei neklystu, liepos mėnesyje. Į konsekracijos iškilmes susirinko daug kunigų ir klierikų, daug ponų ir minios žmonių. Man teko asistuoti. Apeigas pradėjome 8 val. ryte ir baigėme apie 1 val. Aš jaučiausi pavargęs, tai kas bekalbėti apie senelį vyskupą? Bet jis tiek buvo kantrus, kad jokio nepasitenkinimo neparodė. Po iškilmių visi buvome pakviesti į dvarą pietų. Pietūs buvo labai dideli su tostais ir kalbomis. Vyskupas gražiai pakalbėjo į dvaro savininką Leoną Geištarą, kuris pastatė Didvydžių bažnyčią. Man tokiuose pietuose teko dalyvauti pirmąkart. Nežinojau, nė kaip sėdėti, nė kaip pradėti valgyti.

(…) Turiu prisipažinti, kad šita ponų puota blogo padarė į mane įspūdžio. Daug ceremonijų, daug pozos, daug dirbtino mandagumo, bet maža nuoširdumo. Daug geresni mūsų kaimo dėdienių „baliai“, kame valgiai, tiesa, ne rinktiniai, ne puikiausiuose induose paduoti, bet skanūs ir sotūs. O kas svarbiausia – tai šeimininkų nuoširdumas: jie iš tikro džiaugiasi svečių namuose susilaukę.“

Buvusi Seinų kunigų seminarija
Buvusi Seinų kunigų seminarija

Vyskupas Olekas buvo visiems malonus ir nuoširdus. Žmonės jį kviesdavo pas ligonius. Nepaisydamas blogo oro ar kelio, jis noriai vykdavo. Kunigai turėdavo saugoti, kad žmonės neprieitų prie vyskupo prašyti pas ligonį. Olekas buvo be galo gailestingas: viską, ką turėdavo, išdalindavo pavargėliams. Tarnai slėpdavo nuo vyskupo jo daiktus, nes jis, atidavęs pinigus, dalindavo savo baltinius ir drabužius. Vyskupas Olekas daug metų išbuvo kapelionas kurčiųjų-nebylių institute Varšuvoje, klebonavo Radzimine, Varšuvos Švč. Trejybės bei Visų Šventųjų parapijose.

70 metų amžiaus kunigą Oleką vyskupas Viežbovskis paskyrė į Vilkaviškį. Čia jis išgyveno apie 8 metus. Vysk. J Olekas ir parapijiečių, ir kunigų buvo laikomas šventu. J. Staugaitis apie 1927 m. rašė: „Kad ir jau trisdešimt aštuoneri metai sukanka nuo vysk. Oleko mirties, bet Suvalkų Lietuvoj tasai šventas ganytojas ir šiandien tebėra minimas su didžiausia pagarba. Vertėtų pasirūpinti vyskupo Oleko kanonizacija.“

Keletą žodžių norisi tarti apie Seinų seminarijos auklėtinį kun. Juozapą Antanavičių, kuris į Seinus seminarijos prokuratoriaus pareigoms buvo pakviestas iš Piontnicos šalia Lomžos. Kurijoje 15 metų ėjo kanclerio pareigas. J. Staugaičio nuomone, jis galėjo Seinų vyskupijoje daug nuveikti. Deja, nebūdamas „aukštos dvasios“ žmogus, ilgai begyvendamas Seinuose, pavirto „seiniškio kunigo tipu“, kurio akiratis buvęs labai siauras. Po vyskupo Viežbovskio mirties, vyskupiją administruojant prel. Krajauskiui, Antanavičius turėjo didelę įtaką jos reikalams. Vysk. Baranauskas buvo išsiuntęs Antanavičių į Petrapilio kolegiją. Baranauskui mirus, Seinų vyskupijos kapitula išrinko Antanavičių administratoriumi. Jis 6 metus valdė dieceziją.

Iš tikrųjų J. Antanavičius Seinų dieceziją valdė daugiau kaip trisdešimt metų. Laikai tuomet buvo sunkūs. Rusų valdžia smaugė Katalikų Bažnyčią. Su valdžia Antanavičius mokėjo sugyventi. Jo laikais vyskupijoje ir katalikų visuomenėje kilo daug painių klausimų. Vis labiau pradėjo reikštis lietuvių tautinis judėjimas. Lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiai pasidarė šiurkštūs. Lietuviai ėmė reikalauti teisių viešajame gyvenime ir bažnyčiose. Jaunoji kunigų karta pradėjo kalbėti lietuviškai. Antanavičius nemokėjo susigaudyti naujoje situacijoje. Pirmiausia stojo lietuvių pusėje, vėliau – lenkų. Tai padarė turbūt norėdamas tapti vyskupu (tais laikais be lenkų pritarimo vyskupu tapti buvo neįmanoma). Antanavičius neįtiko nei lenkams, nei lietuviams. Lenkai jį laikė „litvomanu“, o lietuviai – renegatu.

Antanavičius tikėjosi vyskupo mitros. Rusų valdžia jį rėmė, bet Šventasis Sostas pasipriešino. Kai Seinų ganytojo sostą užėmė vysk. A. Karosas, Antanavičių paskyrė savo generalvikaru. Per Pirmąjį pasaulinį karą Antanavičius pasitraukė į Rusiją, kur mirė.

 (Bus daugiau)

 Sigitas Birgelis, punskas.pl