Kaip amžiams bėgant keitėsi Sūduvos miestų ir miestelių tautinė sudėtis? (II)

 

Dėl šio dekreto Užnemunės valstiečiai daugiau kaip 50 metų anksčiau nei kitose buvusios LDK žemėse, valdomose Rusijos imperijos, tapo laisvais žmonėmis. Tai turėjo įtakos tolimesniems įvykiams Užnemunei, jos spartesnei ekonominei raidai ir čia gyvenusių žmonių sąmonei, jų mentalitetui. Sakyčiau, tai turėjo įtakos ir visai Lietuvai, nes čia susiformavo tautinio judėjimo židinys.

 

Savo valdymą Prūsijos valdžia pradėjo nuo valdinių priesaikos naujajam valdovui ir nuo Lietuvos ir Lenkijos ženklų pakeitimo prūsiškais. Priesaikos žodžiai buvo vokiški ir lenkiški (8).

 

Prūsų valdžia inventorizavo visą gautą turtą, surašė gyventojus ir įvedė naują administraciją. Užnemunė pateko į Naujosios Rytų Prūsijos teritoriją su užimtomis Lenkijos žemėmis. Lietuviškos žemės atiteko Balstogės departamentui, kuris buvo suskirstytas į 10 pavietų: Marijampolės, Kalvarijos, Vygrių, Balstogės, Lomžos ir kitus. Lietuviški buvo Marijampolės, Kalvarijos ir Vygrių pavietai.

 

Prūsų valdžia aprašė visus Užnemunės miestus ir konstatavo, kad „naujoji provincija neturi metalų ir visai maža mineralų… Pabrikų beveik nėra; iš esamų galima paminėti stiklo pabriką Utoje prie Prienų, kur dirba žaliąjį ir prastą baltąjį stiklą“ (9).

 

Prūsai atkreipė dėmesį, kad Užnemunėje yra per daug miestų ir miestelių, kad daugelis jų nėra tikri miestai, nors turi Lenkijos karaliaus išduotas miesto privilegijas ir herbus. Prūsų valdininkų nuomone, buvo būtina sumažinti jų skaičių.

 

Prūsijai valdant, pavyzdžiui, Marijampolėje buvo 139 namai ir 1178 gyventojai ir marijonų vienuolynas. Marijampolės pavietui priklausančiame Naumiestyje buvo 231 namas ir 2320 gyventojų, iš kurių du trečdaliai buvo žydai. Prūsų valdininkas pažymėjo, kad žydų turtingi pirkliai „varo prekybą su Žemaičiais“, kad krikščionys yra artojai.

 

Kalvarijos pavieto didžiausias miestas buvo pati Kalvarija, turėjusi 440 namus ir 2705 gyventojų, dvigubai daugiau gyventojų nei Marijampolė. Dauguma gyventojų – žydai. Žydai beveik per visą XIX a. Kalvarijoje sudarė apie 70 proc. visų gyventojų. Pats miestas dažnai buvo vadinamas „Žydų Kalvarija“. Neatsitiktinai Kalvarijoje buvo dvi sinagogos ir Talmudo mokykla, rabino namai. Visi trys pastatai sudaro atskirą ansamblį prie Šešupės. Viena sinagoga, pastatyta XVIII a. pabaigoje, vadinama vasarine, baroko stiliaus, gerokai sugriauta. Kita, pastatyta XIX a., vadinama žiemine, buvo rekonstruota 2003 m. Talmudo mokykla pastatyta XX a. pradžioje. Panašus sinagogų ansamblis Lietuvoje išlikęs tik dviejuose miestuose – Kalvarijoje ir Kėdainiuose.

 

Kalvarijos pavietui priklausė Liubavas, Simnas, Vilkaviškis, Vištytis, Alytus, Virbalis, Rudamina. Apie Suvalkus Prūsijos valdininkas užrašė, kad tai karaliaus miestas, kadaise priderėjo Vygrių vienuolynui, „214 namų ir 1184 gyventojų. Žydų nėra. Įkūrė prieš 30-40 metų Vygrių vienuolynas. Miestas statosi, matyti pakils“ (10).

 

1807 m. pirmoje pusėje Prūsijai pralaimint Prancūzijai per Užnemunę tais pačiais metais marširavo trys kariuomenės arba jų atskiri būriai: prūsai traukėsi, išveždami, ką galėjo išvežti, atėjo rusai, kurie taip pat grobė Užnemunės gyventojus, įsiverždavo prancūzai. Kol galiausiai iš pradžių su Rusija liepos 9 d., o po to su Prūsija, Napoleonas sudarė sutartį. Pagal šią sutartį Prūsija neteko dalies teritorijų, įskaitant Užnemunės. Lenkams buvo leista įsteigti Varšuvos kunigaikštystę. Užnemunė buvo priskirta prie šios kunigaikštystės ir išbuvo iki Napoleono sutriuškinimo Rusijoje 1812 m., o formaliai iki Vienos kongreso 1815 m.

Varšuvos kunigaikštystės sudėtyje

 

Formaliai Varšuvos kunigaikštystė buvo savarankiška, bet faktiškai jai vadovavo rezidentas, paskirtas iš Paryžiaus. Lenkai ir LDK

lietuviai norėjo gyventi pagal savo Konstituciją, priimtą 1791 gegužės 3 d. Prancūzai pasakė, kad ji nepakankamai pažangi ir primetė savo Konstituciją, priimtą 1799 m. Prancūzų Konstitucija paskelbė katalikybę valstybine religija, o 1808 m išleistas dekretas dėl žydų jiems suteikė pilietines teises tik tuo atveju, jei jie asimiliavosi – pastebėjo Normanas Davisas (11) (Norman Davies). Tad apie Prancūzijos Konstitucijos pažangumą reikia kalbėti su išlygomis.

 

Visa Varšuvos kunigaikštystė buvo padalinta į šešis departamentus ir 60 apskričių, iš esmės laikantis prūsiško valdymo principo. Užnemunė buvo priskirta Lomžos departamentui, kuriam, be kitų, priklausė Kalvarijos, Seinų ir Marijampolės apskritys.

 

1812 m. birželio 22 d. būdamas Vilkaviškyje Napoleonas paskelbė apie karo pradžią ir birželio 24 d persikėlė per Nemuną. Prasidėjo žygis į Rusiją, pasibaigęs tragiškai Prancūzijai, Lenkijai ir tūkstančiams karių, tarp kurių, be abejonės, buvo ir Užnemunės gyventojų. Iš 100 tūkstančių Lenkijos ir dalies buvusios LDK, priklaususios Varšuvos kunigaikštystei, karių, perplaukusių Nemuną pulti Rusiją, atgal sugrįžo vos kas penktas, apie 20 tūkstančių (12).

 

Rusijos imperijos ir Lenkijos karalystės valdžioje

 

1815 m. po Vienos kongreso Napoleono nugalėtojai nusprendė sukurti Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje (rus. k. Carstvo polskoe; lenkų k. Krolestwo Polskie). Rusijos imperatorius tapo ir Lenkijos karaliumi. Karalystė buvo mažesnė už Varšuvos kunigaikštystę. Joje gyveno apie 3,3 milijonai gyventojų, o plotas siekė 127 000 km2. Karalystė turėjo savo kariuomenę, Seimą, Konstituciją, savo pinigus, administracinė kalba buvo lenkų. Šiai karalystei priklausė ir Užnemunė. Visa vykdomoji valdžia priklausė Rusijos imperatoriui. Jis turėjo teisę skirti visus valdininkus, nuo kariuomenės vado iki valsčiaus vaito.

 

Bez Krakowa, Poznania i Wieliczki/ Polska niewarta ani swieczkii – dainavo nepatenkinti lenkai (13).

 

Po 1831 m. sukilimo prieš Rusiją Lenkijos karalystės savarankiškumas buvo stipriai apribotas. Buvo paleistas Seimas, panaikinta kariuomenė, uždaryti universitetai ir kitos aukštosios mokyklos. Visos lenkų institucijos panaikintos. Nuo 1837 m. vaivadijas pakeitė gubernijos. Užnemunė tapo iš pradžių Augustavo gubernijos dalimi su centru Suvalkuose, o nuo 1867 m. Suvalkų gubernijos dalimi. Nuo Suvalkų miesto ir gubernijos pavadinimo atsirado ir pavadinimas Suvalkija.

 

Tačiau Užnemunė, priklausydama Lenkijos karalystei, iki 1840 m. išlaikė ir čia veikusį Napoleono civilinį kodeksą. Taigi, čia kurį laiką galiojo pažangesnė tvarka nei kitose Rusijos gubernijose.

 

Suvalkų gubernija buvo padalinta į septynias apskritis: Augustavo, Kalvarijos, Marijampolės, Seinų, Suvalkų, Naumiesčio, Vilkaviškio. Lietuviškiausios apskritys buvo Naujamiesčio – daugiau nei 82 proc. lietuvių, Marijampolės (apie 77 proc.), Kalvarijos (apie 72 proc.), Vilkaviškio (67 proc.) ir Seinų (59,7 proc.)

 

1897 m. Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Suvalkų gubernijoje gyveno daugiau nei 582 tūkstančių gyventojų.

 

Iš jų 52,2 proc. buvo lietuvių, 22,9 proc. lenkų, 10,1 proc. žydų, 5,2 proc. vokiečių, 4,5 proc. gudų, 4,1 proc. rusų.

 

Didžiausi Suvalkijos miestai XIX a. pabaigoje buvo Suvalkai (daugiau nei 22 tūkstančiai), Augustavas (apie 13 tūkstančių), Kalvarija – daugiau nei 9,3 tūkstančių, Marijampolė – daugiau nei 6,7 tūkstančių gyventojų.

 

Atskirų Užnemunės miestų ir miestelių tautinė sudėtis gerokai skyrėsi nuo apskričių tautinės sudėties. Kaimuose vyravo lietuviai, o miestuose jie retai kur sudarė apie pusę, daugiausia – gerokai mažiau nei pusę gyventojų. Marijampolėje XIX a. pab. lietuvių gyveno vos 18,1 proc. Daugiau nei 10 proc. užsirašę

lenkais. Vilkaviškyje lietuvių – 14,39 proc., lenkų – 6,3 proc.

 

Žydai vyravo tokiuose miestuose kaip Kalvarija, Šakiai (daugiau nei 70 proc.), Naumiestis anksčiau vadintasVladislavu (gerokai daugiau nei pusės gyventojų iš 4595 užrašytų).

 

Marijampolėje beveik pusė (48,5 proc.) visų gyventojų 1897 m. surašyme užsirašė žydais. Pažymėtina, kad didėjant miesto gyventojų skaičiui, žydų procentas mažėjo. Anksčiau, 1856 m., žydai Marijampolėje sudarė net 82, 4 proc., o 1861 m. – 81,1 proc. visų gyventojų (14).

 

Vilkaviškyje 60 proc. gyventojų buvo žydai. Daugelyje miestų ir miestelių jie viršijo ne tik lietuvių, bet ir visų krikščionių skaičių.

 

Vokiečiai niekur miesteliuose nesudarė daugumos, bet daugiausiai jų gyveno pasienio miesteliuose ir čia sudarė apie 10 proc. ar šiek tiek mažiau gyventojų. Išsiskyrė Kybartai, esantys prie pat sienos su Vokietija. Iš 6 300 gyventojų 1 700 buvo vokiečiai, arba 26,73 proc. visų gyventojų. Šiandien miestelyje iš 5 600 gyventojų liko vos 17 vokiečių, 0,3 proc.

 

Tačiau ir mažesnės vokiečių bendruomenės, gyvenusios toliau nuo pasienio, turėjo savo maldos namus – kirches, pavyzdžiui, Kalvarijoje, Marijampolėje ir kitur. Marijampolėje 1897 m. gyveno 7,4 proc. vokiečių, o Kalvarijoje – 4,5 proc.

 

Rusų Užnemunėje iki sukilimų laikotarpių gyveno vienas kitas. Jų padidėjo numalšinus 1863 m. sukilimą. Padidėjo rusų valdininkų, kariškių, pirklių skaičius, jiems buvo statomos cerkvės. Atsižvelgiant į vietovę, jie sudarė nuo kelių iki keliolikos procentų miesto gyventojų. Marijampolėje, 1897 m. surašymo duomenimis, jų gyveno apie tūkstantis ir rusai sudarė daugiau kaip 14 proc. visų Marijampolės gyventojų. Vilkaviškyje – 7 proc. rusų, o Kalvarijoje – net 20 proc. Toks didelis procentas rusų Marijampolėje ir Kalvarijoje galėjo būti susijęs su čia pastatytomis kareivinėmis ir jose dislokuotais Rusijos kariuomenės garnizonais, karininkų šeimomis.

 

Kalvarijoje ir Naumiestyje minimi keli procentai gyventojų, užsirašę ukrainiečiais. Manoma, kad tai daugiausia tarnavę kariniuose daliniuose kariškiai ar jų šeimos.

 

Pirmosios Nepriklausomos Respublikos laikai

 

Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918) gerokai, bet neesmingai pakeitė gyventojų sudėtį miestuose ir miesteliuose. Dalis žydų ir nemažai rusų bei lietuvių, 1915 m. vokiečiams puolant, o rusų kariuomenei traukiantis į Rytus, pasitraukė į Rusijos gilumą. Karui pasibaigus, nemažai lietuvių ir žydų grįžo. Miestuose Nepriklausomybės metais gerokai išaugo lietuvių skaičius.

 

Vilkaviškyje absoliučiais skaičiais žydų mieste sumažėjo vos 200 gyventojų, bet procentiškai jų sumažėjo nuo 60 proc. iki 44 proc. Lietuvių per dvidešimt metų padidėjo mieste dešimt kartų ir nuo 14 proc. išaugo iki 46 proc.

 

Dar didesni demografiniai ir etniniai pokyčiai buvo Marijampolėje. Per 1923 m. surašymą mieste gyveno 64 proc. lietuvių. Žydų sumažėjo beveik tūkstančiu ir jų Marijampolėje gyveno 2545, sudarydami 26,8 proc. visų gyventojų. Vokiečių net padaugėjo keliomis dešimtimis, o rusų iš beveik tūkstančio 1897 m. beliko tik 103 gyventojai. 1923 m. lenkų atitinkamai sumažėjo nuo 714 gyventojų. iki 97. Gyventojų kaita buvo paveikta Pirmojo pasaulinio karo, migracijos, lietuvių kėlimosi iš kaimų į miestus, kariniais susirėmimais su Lenkija 1919-1920 m. ir dėl kitų priežasčių.

 

Lyginant su XIX a. pab., XX a. pradžioje pasikeitė miestų ir miestelių dydžiai, nes nuo karo kai kurie smarkai nukentėjo, ypač Kalvarija, Vištytis. Pasikeitė ir jų ekonominis svoris. Pavyzdžiui, Kalvarija neteko savo patogios geografinės ir ūkinės padėties, nes dalis kaimų ir miestelių, „maitinę“ miestą, tapo Lenkijos valstybės dalimi. Kalvarija smarkai sumažėjo

ir atidavė lyderystę Marijampolei.

 

Žydų bendruomenė buvo lojali Lietuvos valstybei, jos santvarkai ir valdžiai. Nemažai žydų tautybės asmenų su ginklu rankose 1918-1920 m. kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Apie šimtas jų žuvo kovose už Lietuvą fronte kaunantis su bolševikais ir bermontininkais. Žuvusiųjų žydų pavardes galima perskaityti Vilniuje Tolerancijos centre Naugarduko gatvėje.

 

Paskelbus nepriklausomybę, Marijampolės savivaldybė buvo suteikusi miesto žydų bendruomenei savivaldos teises, kurios galiojo iki 1926 m. tautininkų įvykdyto perversmo. Rinkimuose į Steigiamąjį seimą nuo Marijampolės buvo išrinktas ir žydų rabinas Avraham – Dov Popel. Žydai nuolat turėjo savo atstovus miestų ir miestelių tarybose. Iš 146 Marijampolės parduotuvių daugiau kaip 120 priklausė žydams (15).

 

Pirmoji sovietų okupacija

 

Sovietų okupacija 1940 m. birželį pakeitė Lietuvos gyventojų viltis ir likimus. „Dauguma žydų palankiai arba santūriai pasitiko sovietinę kariuomenę, vildamiesi, kad, kad ji sustabdys per Europą žygiuojančią nacių Vokietiją“ (16).

 

Tačiau masiniai trėmimai po metų, 1941 m. birželį, prieš pat Vokietijos-Rusijos karo pradžią, palietė ne tik lietuvius, bet ir žydus. Iš Lietuvos 1941 m. birželio viduryje buvo ištremta apie 17 500 Lietuvos gyventojų. Tarp jų buvo represuota: lietuvių: 15 530, arba 70 proc. visų represuotų, lenkų: 3924 -17,7 proc., žydų: 2 052 – 9,2 proc., rusų: 439 – 2,0 proc., vokiečių: 40 – 0,2 proc. (17)

 

Tačiau, kaip nurodo istorikas Valentinas Brandišauskas, naujausiais paskaičiavimais buvo represuota 2613 žydų, o ištremta 1600 (18).

 

Pirmosios sovietų okupacijos metais buvo uždarytos visos hebrajų kalba dėstomos mokyklos, veikusios Antano Smetonos laikais. Beje, pats prezidentas Antanas Smetona, kaip ir jaunų nacionalistų vadas Augustinas Voldemaras, Smetonos oponentas, pačių žydų liudijimu, nebuvo nusiteikę prieš žydus, nebuvo antisemitais.

 

Tokių žydų pogromų kaip Lenkijoje ar Ukrainoje Lietuvoje nebuvo, nors antisemitinių reiškinių, pasisakymų prieš žydus pasitaikydavo neretai. Žydai kartais buvo tapatinami su komunistais, pavyzdžiui, įtakingame žurnale „Verslas“ 1939 m. (19).

 

Vokiečiams 1939 m. užpuolus Lenkiją, naciai apie 2400 žydų iš Suvalkų apskrities ištrėmė link Lietuvos sienos. Apie 800 žydų priglaudė Kalvarijos gyventojai (20).

 

___________________

 

8. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais 1795-1807, Kaunas, 1928, p. 35.

9. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais 1795-1807, Kaunas, 1928, p. 189.

10. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais 1795-1807, Kaunas, 1928, p. 191.

11. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II t., Krakow, 1994, p. 381.

12. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II t., Krakow, 1994, p. 386.

13. Norman Davies, Bože Igrzysko. Historia Polski, II t., Krakow, 1994, p. 389.

14. Rimvydas Urbanavičius, Kaip suskaičiuoti žydus arba Marijampolės miesto gyventojai XVIII a. antroje pusėje. Suvalkija,2009, Nr. 2. (41).

15. Arūnas Kapsevičius, Žydai, gyvenę šalia mūsų tėvų. [Marijampolės] Miesto laikraštis, 2006 11 03.

16. Žydų gyvenimas Lietuvoje. Parodos katalogas, Amsterdamas, 2001, p. 144.

17. Salomonas Atamukas, Lietuvos žydų kelias, Vilnius, 2007, p. 230.

18. Valentinas Brandišauskas, Lietuvos žydų žudynės lietuvių ir žydų santykių kontekste. Recenzija apie A. Eidinto sudarytą dokumentų ir straipsnių rinkinį Lietuvos žydų žudynių byla, skirta htp: ldn -knigi-lib.ru).

19. Žydų gyvenimas Lietuvoje. Parodos katalogas, Amsterdamas, 2001, p. 140.

20. Interneto portalas http://litvaks-lithuanian-jewish. Com, 2011 06 11.