Kaip amžiams bėgant keitėsi Sūduvos miestų ir miestelių tautinė sudėtis?

 

Dauguma žinomų Lietuvos istorikų yra linkę šį regioną vadinti Sūduva, nes būtent sūduviai buvo dabar čia gyvenančio etnoso, susidariusio XV-XVII a., pradininkai. Žinomi kalbininkai K. Būga, J. Balčikonis, A. Salys taip pat laikėsi nuomonės, kad šį regioną reikėtų vadinti Sūduva, o ne Suvalkija (1). Marijonas kunigas Jonas Totoraitis, 1938 m. išleidęs „Sūduvos Suvalkijos istorijos“ I d., taip pat dažniausiai Užnemunę vadino Sūduva (2).

 

Pavadinimas Suvalkija atsirado tik XIX a. antroje pusėje, kai Užnemunė priklausė Suvalkų gubernijai, o jos centru buvo Suvalkų miestas. Tačiau nepaisant kalbininkų ir kitų autoritetų patarimo, šnekamoje kalboje, ypač tarp vietinių žmonių, greičiau išgirsime pavadinimą Suvalkija, o ne Sūduva.

 

Sūduviai yra autochtonai, kilę iš jotvingių (sūduvių), susidarė kaip etninė grupė XVI-XVII a. Sūduvius papildė nadruviai, atsikėlę iš Kauno apylinkių ir Žemaitijos. Sūduvių etninei grupei darė įtaką dar anksčiau – ХШ a. pab.-XIV a. – į Užnemunę atkelti žiemgaliai, totoriai, lenkai (daugiausia mozūrai, kaip karo belaisviai patekę į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Taip pat Mažosios Lietuvos lietuviai ir vokiečiai (3).

 

 

Jau nuo viduramžių šalia autochtonų, t. y. vietinių, gyveno čia atvykę patys arba atkeldinti kitų etninių grupių žmonės. Visi jie buvo LDK pavaldiniai. Sūduva šimtmečiais ribojosi su Lenkija ir Prūsija. Be abejonės, šios valstybės ilgą laiką darė Užnemunei nemenką politinę, ekonominę ir kultūrinę įtaką. Kaip ir gausi žydų bendruomenė.

 

Iki XVII a. vidurio Užnemunė buvo labai menkai apgyvendinta. Tik prie Nemuno ir pasienyje su Prūsija radosi gyvenvietės

XV-XVI a. sandūroje. Tokios kaip Simnas – 1494 m., Veisėjai – apie 1500 m, Prienai – 1512 m., Vištytis – 1538 m., Naumiestis ir Kybartai – 1561 m. Virbalis ir Vilkaviškis – XVI a. pradžioje.

 

Centrinėje Suvalkijos dalyje gyvenvietės, vėliau virtusios miestais, ėmė rastis XVII a. vid.-XVIII a. pradžioje. Pavyzdžiui, Marijampolė (iš pradžių vadinta Starapolė) miesteliu tapo tik apie 1750 m., kai prie koplyčios apsigyveno vienuolis marijonas, o žemės statyti bažnyčiai davė Prienų seniūnė Pranciška Butlerienė. Nuo 1774 m. Marijampolė atiteko LDK artilerijos generolui Kazimierui Sapiegai. Ta proga buvo padarytas namų ir gyventojų surašymas.

 

Tarp pirmųjų Marijampolės, turėjusios 99 dūmas (trobesius), gyventojų be vietinių žmonių minimi žydai (57 savininkai), septynios vokiečių ir viena italo šeima.

 

Kalvarija, kaip miestelis, ėmė funkcionuoti XVIII a. pradžioje, kai Gražiškių klebonas J. Sabaliauskas gavo iš Mykolo Sapiegos leidimą statyti bažnyčią iš jam priklausančio miško. M. Sapiega buvo LDK raštininkas ir Kirsnos girininkas. 1713 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštuose yra paminėtas „Kalvarijos miestelis“. 1713 m. karalius Augustas II Kalvarijos žydams jau suteikė privilegiją. Jie jau XVIII a. pradžioje turėjo savo bendruomenę – kahalą. Kahalas – tai žydų savivaldos institucija, kuri administravo bendruomenės ir valstybės mokesčių rinkimą, atstovavo bendruomenei krikščioniškame pasaulyje. Jis jungė žemesnes žydų bendruomenes -priekahalius.

 

Privilegiją išsirūpino Kalvarijos žydų vyresnysis Pinchas Isakovičius, tarpininkavęs visiems miestelio žydams. Žydai karaliaus prašė jiems patvirtinti tokias teises ir laisves, kokias turėjo visi LDK žydai, pagal karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Vladislavo Vazos 1646 m. gruodžio 31 d. išduotą privilegiją. Pacituosiu tą privilegiją, kad galėtume įsivaizduoti, kuo vertėsi žydai Suvalkijoje ir visoje LDK.

„Kalvarijos žydams buvo leista: verstis įvairiais verslais nuosavuose ir išsinuomotuose namuose; pardavinėti įvairius gėrimus; laikyti „atviras“ krautuves <…>jose be baimės parduoti įvairias prekes – dideles ir mažas, brangias ir pigias, sveriamas ir matuojamas; <…> įsirengti kapines ir jose laidoti visomis dienomis, išskyrus katalikų bažnyčios iškilmingai švenčiamas, ypač Velykas ir Kalėdas; laisvai vežti numirėlius visomis gatvėmis, verstis visais amatais, kaip antai, auksakalyste, siuvimu, batsiu-vyste, gėrimų pardavimu,<…> skardinin-kyste ir kitais, statyti skerdyklas ir mėsos krautuves“ (4).

 

Ginčus tarp krikščionių ir žydų sprendė dvaro teismas, leidžiant žydams apeliuoti į valdovo teismą. Žydų tarpusavio ginčus sprendė jų pačių teismas. Šeštadieniais ir žydų šventėmis, turgaus dienomis žydai neprivalėjo eiti į teismą. Taip pat Kalvarijos žydams buvo suteikta teisė pasistatyti sinagogą, bet ne aukštesnę už katalikų bažnyčią.

 

Suvalkai priklausė Vygrių pavietui. Tačiau iš kitų miestelių išsiskyrė tuo, kad Suvalkuose nebuvo žydų, nes jį įkūrė katalikiškas Vygrių vienuolynas (5).

 

Žydai, kaip ir vokiečiai, ne visuose miesteliuose buvo sutinkami svetingai, nes į juos žiūrėta kaip į konkurentus, be to, dar kitos religijos. Taip, pavyzdžiui, buvo Virbalyje iki XVIII a. vadintu ir Nova Wolia. Skverbiantis į miestelį žydams ir vokiečiams, o tiksliau, galima sakyti, liuteronams, nes tarp jų būta ir lietuvių, Virbalio miestiečiai kreipėsi į Jurbarko ir Virbalio seniūną T. Skuminą Tiškevičių, prašydami neleisti statyti žydams sinagogos ir neleisti laikyti nekatalikiškų pamaldų (6).

 

Vis dėlto Virbalyje buvo pastatytos dvi sinagogos, nes apie pusė miestelio gyventojų buvo žydai. O keletui šimtų vokiečių pastatyta liuteronų reformatų bažnyčia. Suvalkijoje jų bažnyčios vadinamos kirchėmis (vokiškas bažnyčios pavadinimas).

 

 

1795 m., kai Lietuvos-Lenkijos valstybę užkariavo ir jos žemes pasidalijo Rusija, Austrija ir Prūsija, didžioji Lietuvos dalis atiteko Rusijos imperijai. Tačiau Užnemunė atiteko Prūsijai ir ją valdė iki 1807 m.

 

Prūsija buvo karalystė. Jos valdovais buvo Frydrichas Vilhelmas II (iki 1797), garsaus Frydricho II Didžiojo sūnėnas, o po to Frydrichas Vilhelmas Ш, valdęs 1797-1840 m. Prūsija jiems valdant pergyveno ne pačius geriausius laikus, nes Vakaruose kovojo su revoliucine Prancūzija ir prarado žemes į vakarus nuo Reino. Frydrichas Vilhelmas II, kaip sako anglų istorikas Kristoferis Klarkas (Christopher Clark), buvo savo laikų žmogus, domėjosi ezo-terika, jaunystėje įstojo į laisvuosius mūrininkus (masonus), globojo menus ir architektūrą, bet buvo griežtos cenzūros šalininkas ir Švietimo epochos priešininkas (7). Jo sūnus Frydrichas Vilhelmas III dėjosi su Rusija ir Anglija prieš Napoleoną, bet jo kariuomenė buvo sumušta prancūzų prie Jenos ir Austerlico. 1807 m. liepą sudaryta Tilžės taikos sutartimi, Prūsija prarado daugelį savo teritorijų, taip pat ir Užnemunę. Prieš tai karalius dar sugebėjo padaryti tikrai gerą darbą – panaikinti valstiečiams baudžiavą. Tai jis padarė būdamas su savo žmona Luiza Klaipėdoje, kuri tuo metu priklausė Prūsijai. Cia 1807 m jis pasirašė dekretą dėl baudžiavos panaikinimo.

 

1. Dalia Urbanavičienė, Sūduva ar Suvalkija? Alkas. lt, 2013 02 18.

2. Jonas Totoraitis, Sūduvos Suvalkijos istorija, Kaunas, 1938.

3. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 22, Vilnius, 2012.

4. Algimantas Miškinis, Kalvarija, Kaunas, 1994, p. 16.

5. Augustinas Janulaitis, Užnemunė po Prūsais 1795-1807, Kaunas, 1928, p. 191.

6. Algimantas Miškinis, Užnemunės miestai ir miesteliai, Virbalis, p. 276.

7. Christopher Clark, Preussen. Aufstieg und Niedergang 1600-1947, Muenchen, 2007, p. 317.

 

 

 

Vytautas Plečkaitis, Kovo 11-osios Akto signataras, „Voruta“, nr. 16