Pasitikome Naujuosius metus. Vieni 2014-ųjų laukė šėldami su draugais, o kiti sėdėjo šiltuose namuose ir negalėjo akių atplėšti nuo judančios laikrodžio rodyklės. Pirmąją Naujųjų metų sekundę žvaigždes nuspalvino milijonai judančių ugnelių, o po dangų išsibarstė nesuskaičiuojamas kiekis skraidančių svajonių. Mūsų sielas nurausvino nuoširdūs sveikinimai ir linkėjimai, kuriuos suklojome širdyje, tikėdami jų išsipildymu. Žaliasis arkliukas atnešė užsibrėžtus naujus tikslus ir iššūkius, mažas ir dideles staig-menas. Bet šie metai ypač svarbūs tiems, kurių laukia abitūros egzaminų laikotarpis. Tai metas, kai licėjaus mokiniai pradeda dar stropiau mokytis ir į galvas dėti visas žinias, rimčiau galvoti apie gyvenimą už mokyklos ribų, domėtis akademine erdve. Tenka pripažinti, kad nemažai patiriama streso renkantis įvairiausių universitetų, aukštųjų mokyklų ar kolegijų siūlomas specialybes. Mūsų krašte yra labai daug buvusių Punsko Kovo 11-osios licėjaus moksleivių, kurie nešioja su savim nemažą studentiškos patirties bagažą. Keli studentai sutiko jį atidaryti ir papasakoti apie savo pasirinktas specialybes. Kiekvienas iš jų yra kažkuo ypatingas ir išskirtinis, todėl verta paskaityti, o gal iš jų ir pasimokyti, kaip pažaboti savo arkliuką.
Sveiki. Turbūt jau ne pirmą kartą jūsų klausiama apie mokslus, tačiau ne visi turi galimybę tuo pasidomėti. Pasakykite, ką studijuojate.
Onutė Ieva Liutinskaitė: Matematika ir jos taikymas, magistrantūros programa – taikomoji matematika.
Artūras Čiurlionis: Baigiau geodeziją.
Alicija Paznėkaitė: Aš studijuoju architektūrą.
Dainius Vaičiulis: O aš mediciną.
Vida Grigutytė: Dietetiką (Vilniaus kolegijoje).
Kodėl pasirinkote būtent šias specialybes?
Onutė Ieva: Jau seniai mane traukė skaičiai. Kita vertus, rinkausi universalias studijas, po kurių būtų lengviau ieškoti darbo, bet matematika ir jos taikymas pasirodė labai patraukli ir leidžianti tobulėti specialybė. Nemažai girdėjau atsiliepimų, kad matematikoje slypi „juodoji magija“, bet manęs ji niekada negąsdino. Priešingai – ji mane dar labiau traukė.
Artūras: Prieš studijas buvau gavęs pasiūlymą dirbti matininko padėjėju. Padirbęs pora mėnesių supratau, kad man patinka geodezija ir norėčiau jau įgytas žinias gilinti toliau. Taigi įstojau į VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universitetas).
Alicija: Pasirinkau architektūrą (statinių projektavimas ir erdvių komponavimas), nes visuomet ji mane domino. Be to, ši specialybė man buvo šioks toks iššūkis. Architektūra pasirodė patraukli, perspektyvi, o geram specialistui pelninga specialybė. Ji leidžia nuolat tobulėti, ugdo kūrybiškumą, neriboja žmogaus veiklos šioje srityje.
Dainius: Mano specialybė apima visus mokslus ir leidžia pažinti žmogų.
Vida: Aš rėmiausi kitų studentų nuomone. Jie sakydavo, kad „čia geriau; čia daug praktikos“. Su viskuo sutinku, bet kolegijoje turiu labai daug laisvo laiko. Kodėl? Lietuvoje mūsų specialybė nėra populiari, todėl dėstytojai tiesiog nežino, ką su mumis veikti .
Kodėl nusprendėte mokslus tęsti pasirinktuose universitetuose ar kolegijoje?
Onutė Ieva: Aš buvau viena iš laimingųjų licėjaus moksleivių, kuriems buvo suteikta gerb. Aldonos ir Remigijaus Gaškų stipendija, stojantiems į atviriausią ir liberaliausią Vytauto Didžiojo universitetą Kaune.
Artūras: Man atrodo, kad šiais laikais nesvarbu, kur studijuoji. Svarbiausia tobulėti mėgstamiausioje srityje.
Dainius: Vilniaus universitetas – tai prestižinė, žinoma visoje Europoje aukštoji mokykla. Tai puikus universitetas, kuris medicinos srityje konkuruoja net pasaulinėje arenoje. Įdomu tai, kad Vilniuje buvo atliktos vienos unikaliausių pasaulio operacijų.
Alicija: Mokslus tęsti VGTU mane įtikino universiteto augantis tarptautinis atpažįstamumas, aukštas pasirinktos profesijos mokymo lygis. Šios prestižinės Lietuvos aukštosios mokyklos mokslo ir studijų lygis atitinka geriausių Europos technikos universitetų lygį.
Vida: Stodama į kolegiją tikėjausi įgyti daug žinių, bet jų man pritrūko tiek teorinėje, tiek praktinėje mokslų dalyje. Antrajame kurse supratau, kad turiu pašaukimą visiškai kitai sričiai. Kadangi man dar reikia metus mokytis kolegijoje, kad būtų suteiktas diplomas, nusprendžiau mokslus baigti ir imtis tos srities, kuri man labiau patinka.
Akivaizdu, kad ne visi iki galo yra patenkinti tuo, ko mokosi. O kaip buvo kitiems? Rinkotės tuos mokslus, kurie jums patinka ir visuomet traukė, o gal norima mokslo kryptis jus skatino giliai žvelgti į ateitį, pagalvoti apie perspektyvumą?
Vida: Norėčiau pridurti, kad labai norėjau šokti, pasirinkti vieną iš meno šakų, bet daug kas mane atkalbinėjo. Nežinodama, „ko noriu“, pasirinkau dietetiką, nes tai nauja specialybė. Tikėjausi, kad man ji patiks.
Onutė Ieva: Iš tikrųjų visada svajojau protiškai dirbti. Kiek anksčiau galvojau apie teisininkės karjerą, bet stebint visas studijų ir tolesnio tobulinimosi galimybes pasirodė, kad būtų per daug sudėtinga.
Artūras: Man geodezija patiko, o kita vertus – tai gerai mokamas darbas.
Alicija: Stodama bandžiau suderinti perspektyvumą su tuo, kas man patinka. Be to, visada maniau, kad kiekviena sritis gali būti perspektyvi, jeigu žinai, ką mėgsti daryti ir kas tau teikia laimę. Jeigu žmogaus darbas sutampa su pomėgiais – sėkmė beveik garantuota.
Dainius: Mane visada labai domino žmogus, jo anatomija. Man sekėsi ir patiko mokytis biologijos, fizikos, chemijos. Taip pat studijų pasirinkimui daug įtakos turėjo noras padėti žmonėms, kurti darnesnę ir sveikesnę visuomenę. Bet neneigiu, kad perspektyvumas irgi yra svarbus.
Nemažai studentų, ypač pirmakursių, suabejoja pasirinkta specialybe. Kaip buvo jūsų atveju?
Onutė Ieva: Pirmą studijų mėnesį pradėjau abejoti, bet ne dėl pačios specialybės, o dėl sudėtingų dėstomų dalykų. Mane labai gąsdino akademinė kalba, dalykų aprašymai, bet abejonės išsisklaidė tada, kai prisėdau mokytis. Tuomet viskas darėsi tik įdomiau.
Alicija: Aš taip pat pradėjau abejoti. Iš pradžių pirmakursį ištinka šokas, nes pasikeičia gyvenimo būdas, aplinka, mokymosi tvarka. Net studijų programa pasirodė kitokia, nei buvo skelbiama apraše. Man atrodė, kad visi studentai yra žymiai protingesni, kūrybiškesni ir talentingesni už mane, o bendrakursių atlikti darbai – žymiai tobulesni už manuosius. Beveik visi studentai anksčiau lankė meno mokyklas, baigė VGTU organizuojamus Jaunojo architekto kursus. Pirmajame kurse buvo sunku priprasti prie mokymo būdo – kiekvienam klausimui reikėjo rasti sprendimą pačiam. Dėstytojai tik įvesdavo į kūrybinį paieškos procesą. Iš tikrųjų patirtis įgyjama mokantis iš savo klaidų, todėl turėjau įsisąmoninti, kad tik po daugelio nesėk-mių bus įmanoma rasti teisingą sprendimą.
Dainius: Kadangi aš trečiakursis, visko patyriau, girdėjau ir pamačiau, bet niekada nesuabejojau pasirinkta specialybe.
O kas labiausiai patinka jūsų studijose?
Onutė Ieva: Visų pirma akademinė aplinka, nuoširdus bendravimas su dėstytojais. Galbūt nėra įdomūs pirmi susidūrimai su įvairiausiomis sausomis teorijomis, bet jėgų įgaunu tuomet, kai tenka visas žinias taikyti įvairių reiškinių analizėje, ieškoti matematinių modelių.
Dainius: Viskas labai įdomu, bet labiausiai patinka bendrauti su pa- cientais.
Alicija: Mano mokslo srityje nereikalingi žmonės, kurie moka nepriekaištingai atkartoti svetimas mintis ar teorijas, todėl čia nepravers ranką varginantys „Ctrl + C“ ir „Ctrl + V“ įgūdžiai, neteks deklamuoti tūkstančio puslapių puikiai išmokto teksto, kuris praktikoje nepanaudojamas. Jeigu įdėmiai klausysi pastatų konstrukcijų paskaitų, nereiks karpyti ir klijuoti į delną vos telpančių margų armonikėlių, t. y. „špargalių“, o egzamino metu nereikės nusirašinėti beprasmiškų draugo frazių. Suprasi, kad dvylika metų, praleistų mokykloje, ir joje lavinami šie beprasmiški įgūdžiai čia tikrai nepravers! Mano studijos moko štai ko – kaip pagal padiktuotas žaidimo taisykles galima kiekvieną kartą atrasti (sukurti, išmąstyti) savo unikalų sprendimą. Šio proceso metu gautas rezultatas niekada nebus idealus (tobulybė nepasiekiama, jos tik siekiama). Šiose studijose nėra identiškų sprendimų. Padarytos klaidos reiškia ne pabaigą, priešingai – naują pradžią, įkvėpiančią žmogų jas taisyti.
Kai kurie studentai susižavi akademiniu gyvenimu. Galbūt jūs pradėjote galvoti apie dar platesnį kelią, susijusį su tolesniais mokslais, pavyzdžiui, magistrantūra ar doktorantūra?
Onutė Ieva: Taip, šios mintys visą laiką yra mano galvoje. Galvoju apie tobulinimąsi. Iki galo dar neradau sau tinkamos vietos. Magistrantūroje turėjau galimybę susipažinti su akademine erdve iš kitos pusės. Supratau, ką reiškia mokyti studentus. Turiu pripažinti, kad tai manęs tikrai neišgąsdino ir vis labiau traukia.
Dainius: Mano atveju tolesni mokslai privalomi. Žmogus, pasirinkęs tokią studijų kryptį, turi suvokti, kad teks mokytis visą gyvenimą.
Vida: Aš noriu tobulėti kitoje srityje – mokytis kirpėjos profesijos.
Pastebėjau, kad nemažai mūsų studentų nemėgsta sėdėti vienoje vietoje. Ieško darbo, užsiima kokia nors veikla po paskaitų, lanko būrelius ir įvairiausius kursus. Ar jūs esate tie asmenys, kurie tik bėgiodami iš vienos vietos į kitą pradeda jausti, kad gyvena?
Dainius: Medicina yra ta sritis, kuri reikalauja nuoseklaus gilinimosi į dalykus ir jų analizės. Nėra laiko bėgioti. Reikia studijuoti.
Vida: Aš nenusėdžiu vienoje vietoje. Pirmas dalykas, kurį padariau atvykusi studijuoti, tai prisijungiau prie Vilniaus kolegijos liaudies šokių kolektyvo „Voruta“. Tai pirmas mano žingsnis, kurio nesigailiu. Čia susipažinau su šauniu jaunimu. Viena iš mūsų kolektyvo šokėjų įkvėpė mane tuo, ką daro, todėl pati po truputį pradėjau skleisti savo talentus: ėmiau kirpti, daryti šukuosenas, makiažus. Kadangi kirpėjo kursai reikalauja daug laiko, todėl dabar negalėčiau jų suderinti su mokslais. Dėl šios priežasties nusprendžiau baigti makiažo kursus „Makeup Secret“ akademijoje. Vis dėlto neapleidžiu savo studijų. Esu Vilniaus miesto ir rajono diabeto sąjungos asociacijos aktyviai dalyvaujanti ir žmonėms padedanti narė: surašinėju valgiaraščius, padedu pakeisti gyvenimo įpročius ir įdiegti kuo daugiau žinių apie maitinimąsi. Kai grįžtu namo, visada stengiuosi dalyvauti įvairiausiuose Seinų „Lietuvių namų“ organizuojamuose renginiuose. Čia lankau studentų šokių grupę „Error“. Atrodo, kad nemažai turiu veiklos, bet man norisi jos dar daugiau ir daugiau.
Matome, kad nemažai studijuojančiųjų Lietuvoje pasilieka joje dirbti, gyventi. Žinoma, vieni sugrįžta į Punską ir nusprendžia dirbti savo kraštiečių labui, o kiti keliauja dar toliau… Ką jūs apie tai manote? Gal galite pasakyti, kokiu keliu jūs eisite? Gal jau jį pasirinkote?
Onutė Ieva: Manau, visus traukia savas kraštas ir šeima, bet ekonominis pasaulis mus verčia ieškoti kompromiso. Studijų metais nelabai galvojau, kur ir ką darysiu. Dabar man ypatingai sunkus metas, nes turiu kelis nesuderinamus pasiūlymus: įgijusi pedagogės specializaciją, galėčiau sugrįžti į Punską arba tęsti mokslus universitete, bet taip pat įžvelgiau tobulėjimo perspektyvą Vakarų Europoje…
Artūras: Kol kas man gerai Lietuvoje. Žadu įgyti matininko pažymėjimą, kuriam reikia dvejų metų stažo, kad būčiau visavertis darbuotojas. Tik vėliau nuspręsiu, ar likti Lietuvoje, ar ieškoti naujo kelio.
Alicija: Punsko kraštas mane užaugino, Tėvynė – subrandino. Manau, kad gyvendama ir mokydamasi Lietuvoje sugebėjau įrodyti, kaip moku dirbti savo krašto žmonių labui. Ir toliau žadu tai daryti, bet dabar atėjo metas ieškoti kitų gyvenimo iššūkių. Šiais laikais, kai galimybių tiek daug, nereikėtų užverti prieš save durų, už kurių suteikiamos galimybės į itin lengvai pasiekiamą platų pasaulį. Nereikia savęs pasmerkti ir gyventi monotonijoje, tarsi užburtame rate. Manau, kad noras veržtis toliau yra savybė, leidžianti žmogui tobulėti. Galbūt gyvendama ir dirbdama kitame pasaulio krašte daugiau galėsiu duoti savo Gimtinei ir Tėvynei?
Dainius: Kad ir kur begyventume, svarbu neužmiršti savo šaknų. Manau, kad Punsko kraštas man visada išliks brangiausias ir visuomet norėsiu čia sugrįžti, bet koks bus mano likimas – sunku pasakyti.
Vida: Žinau viena – kada nors tikrai grįšiu gyventi į Punsko kraštą. Dabar noriu išbandyti gyvenimą kitose šalyse, paragauti naujų kultūrų.
Kiekvienais metais dalis Punsko licėjaus mokinių nusprendžia tęsti mokslus Lietuvoje. Puikiai suvokiate, koks tai stresas, kai nežinote, kas jūsų laukia. Gal turite pora patarimų, kuo ir kada apsiginkluoti naujiems studentams?
Onutė Ieva: Nemanau, kad valstybė ar miestas turi kokią nors reikšmę. Visų pirma būsimiems studentams nereikia bijoti klysti, nes tai mus stiprina, tobulina. Nereikia bijoti klausti, kai mums neaišku. Ne visiems pasiseka atrasti savo vietą, todėl, kad ir kaip būtų, nereikia bijoti laiku pasitraukti ir susirasti tinkamą vietą.
Artūras: Patarčiau visada stropiai mokytis matematikos!
Dainius: Jeigu moksleivis renkasi sunkią, bet labai įdomią ir perspektyvią specialybę (kokia yra medicina), turi ne tik puikiai išmanyti biologiją, chemiją, fiziką, bet taip pat privalo pasižymėti labai stipria valia ir užsidegimu mokytis. Medicinos studentas turi sąžiningai dirbti, nes reikia suvokti labai svarbų dalyką – jis yra ir bus atsakingas už žmonių sveikatą ir gyvybę.
Vida: Aš manau, kad labai svarbu būti aktyviam ir dalyvauti visur, kur tik galima. Naujos pažintys suteikia galimybę geriau pažinti save. Nereikia bijoti klysti, nes tik klysdami mokomės gyventi.
Alicija: Apsišarvuokite kantrybe ir pozityvia energija – mažai kuris pirmajame kurse darė tai, kas patiko. Nenuleiskite rankų, jei kas nors nepavyks – kartais idealus sprendimas apsireiškia pakartojus penkiasdešimt kartų tą patį banalų veiksmą. Nėra nepasiekiamų tikslų, todėl reikia jų siekti.
Ačiū už pokalbį.
Jurgita STANKAUSKAITĖ, „Aušra„, 2014/1