Pravažiavę Berznyką senuoju akmenimis grįstu keliuku pro gražuolį ežerą patenkame į Kapčiamiestį. Patraukia gamtos grožis ir senosios kapinaitės, ežeras „laisvais“ krantais, miškas, aukšti šlaitai virš tekančio upelio, bažnyčia ir prie jos ant šulinių atmintinės lentos, kad čia nužudyti partizanai…
Mūsų pažįstamas kaimo rašytojas a. a. Juozas Petrauskas 1997 metais Kaune išleido knygelę „Kapčiamiestis“. Apie Kapčiamiestį, susijusį su Berznyku, jis rašė, jog tai labiausiai į pietus nutolęs Lietuvos miestelis, atsiremiąs į Lenkijos ir Baltarusijos sienas. Tai kraštas, saugąs lietuvišką žodį nuo lenkų ir gudų įtakos. Kapčiamiestis sunkiausiai prieinamas knygnešių (spaudos draudimo laikais Prūsuose spausdinto lietuviško žodžio). Ir seniau, ir dabar šis kraštas tarsi stovi lietuviškumo sargyboje.
Sakoma, kad Pervalko ir Perlamo girių sandūroje tarp Niedos ir Baltosios Ančios upelių sodyba buvusi XI amžiuje. Tad vietovė gan sena.
1516 m. karalius Žygimantas Senasis šią sodybą bei Veisiejų ežero saloje esantį dvarą padovanojo savo raštininkui, Pervalko savininkui V. Kapočiui. Valdos plėtėsi girių plotais, susikūrė miestelis, vadintas Kopciovisku, o XX a. pradžioje – Kapčiamiesčiu. Kapočiai buvo stačiatikiai ir jiems nelabai rūpėjo vietos gyventojams katalikams kurti bažnyčias.
1702 IV 27 d. čia žygiavo švedų armija su karaliumi Karoliu XII. 1710 m. čia, kaip ir visur, ėmė siausti maras, žmonės bėgo, kur kas galėjo, kaimai ištuštėjo. Nuo maro ir bado praretėjo Kapčiamiesčio apylinkės.
Po 1724 m. nauju Kapčiamiesčio savininku tapo Mikalojus Oginskis iš Korielsko, Radškovičių kapitonas, pasirūpinęs įsteigti čia bažnyčią. 1724 m. buvo pastatyta nedidelė medinė Dievo apvaizdos bažnytėlė.
Kapčiamiestis įsisteigęs kelių kryžkelėse: į Vilnių, Gardiną, Seinus. Čia vyko prekyba. Miestelyje buvo smuklė su užeiga keleiviams ir pastogė arkliams su vežimais. Gardine vykdavo valstybės seimai.
Iš Oginskių valdos perėjo Masalskiams. 1744 m. vyskupas Masalskis Kapčiamiesčio bažnyčiai suteikė parapijos teises. Iš Masalskių Kapčiamiesčio dvarus nusipirko Berznyko seniūnas prancūzas Matas Žynevas, vėliau turtus šiuos perleidęs Tiškevičiams. 1800 m. Pijus Tiškevičius perstatė Kapčiamiesčio bažnyčią, išpuošė ją, o Zofija Tiškevičienė jai išlaikyti užrašė 2 tūkstančius lenkiškų auksinų.
1795 m. per III Lietuvos ir Lenkijos padalijimą Užnemunė su Kapčiamiesčiu atsidūrė Prūsų valdžioje ir išsilaikė iki 1807 m. Napoleonui laimėjus su Prūsija įkurta Varšuvos kunigaikštystė. Jai priklausė ir Užnemunė.
1812 m. prasidėjo Napoleono žygis į Rusiją. Nežinia, ar pro Kapčiamiestį žygiavo prancūzai, bet atgal – taip: iš Vilniaus per Merkinę, Leipalingį, Kapčiamiestį Suvalkų link.
1813 m. sausio 8 d. iš Vilniaus paskui bėgančius prancūzus išvyko rusų armija, vadovaujama Kuturovo, su 100 tūkstančių karių. Šis žygis buvo 106 metų rusų priespaudos pradžia. Napoleono žygis atnešė Vidurio Europai išsilaisvinimą, o caro armijos žygis į Vakarus sustabdė tą išsilaisvinimą iš baudžiavos 50-čiai metų.
Kapčiamiestis iš Tiškevičių perėjo pulkininko Šlentyn nuosavybėn, o netrukus, 1820 m., atiteko lenkams Ablamavičiams (beveik 100-ui metų; jie 1851 m. įtaisė varpą, kuris yra iki dabar, o 1866 m. suremontuoti 6 balsų vargonai). 1830–31 m. Gardine, Seinuose, Suvalkuose stovėjo rusų kariuomenės daliniai, miškuose telkėsi sukilėlių būriai. Po 1863 m. žemė ir visi piniginiai užrašai buvo atimti rusų valdžios.
1831 m. gegužės mėnesį į Augustavo guberniją per Nemuną persikėlė J. Senkonto ir A. Pušėtos sukilėlių būriai, kurie iš Kriūkų miestelio patraukė per miškus Marijampolės link. Apsistojo netoli Ąžuolų Būdos esančiam Kiziškių kaime. Čia juos prisivijo M. Prozoro dalinys ir prisijungė prie Pušėtos ir Senkonto būrio. Šis jungtinis būrys buvo čia užkluptas rusų kariuomenės. Įvyko susirėmimas. Sukilėliams pavyko puolimą atremti ir pasitraukti Gardino link. Gegužės 23 d. Prozoro, Pušėtos ir Senkonto jungtinis sukilėlių dalinys pasiekė Kapčiamiesčio apylinkėse esantį Paliepio kaimą ir apsistojo nakvynei. A. Pušėtos būrio karininkas Movčenovičius, pasiųstas žvalgybon, išdavė būrį. Jo vedamas iš Gardino pasiųstas pulk. Konopovo dalinys naktį į gegužės 24 d. apsupo stovyklą ir puolė 300 miegančių sukilėlių, kurių sargyba ir patruliai, Movčenovičiui padedant, buvo tyliai nuginkluoti. Priremti prie pelkėto Baltosios Ančios kranto ir smarkiai apšaudomi iš dviejų patrankų, sukilėliai šoko į upę ir perplaukė ją. Jų pėstininkai išsislapstė miške ir vadams jų nepavyko surinkti. A. Pušėta tik su keliais raitininkais išsigelbėjo ir pasislėpė miške. M. Prozoro būryje liko 50 raitininkų, o kas liko iš Senkonto būrio – nežinoma. Likučiai sukilėlių būrio, persekiojami rusų kariuomenės, traukėsi palei Nemuną žemyn ir pasislėpė miške. Per visą sukilimo laiką pro Kapčiamiestį žygiavo rusų kariuomenės daliniai, ieškodami ir persekiodami sukilėlius.
Sukilimą pralaimėjus, vienas iš sukilimo dalyvių – Emilija Pliaterytė traukė per šias apylinkes į Lenkiją. Kelyje ji persišaldė. Susirgusi apsistojo Justinavo dvare, kur ir mirė. 1831 m. gruodžio 23 d. E. Pliaterytės kūną slapta atvežus iš Justinavo dvaro, prie uždarų durų atlaikius pamaldas (prie karsto stovėjo Veisiejų dvaro savininkas kunigaikštis Oginskis, pulkininkas Hofmanas ir Ablamavičius), ji tylomis palaidota Kapčiamiesčio senosiose kapinėse, nes apylinkėse buvo rusų kariuomenės. Prie supilto kapo pasodinti keturi topoliai. Vėliau jos kapą žymėjo paprastas akmuo su vieninteliu žodžiu „Emilija“. Dabar iš tolo matosi gražus antkapis.
Tais neramiais metais Kapčiamiestis dažnai matė sukilėlių būrius bei jų vadus. Dažnai nukentėdavo Kapčiamiesčio gyventojai ir nuo pražygiuojančios caro kariuomenės dalinių.
Knygnešių ir kitų žmonių atliekamas lietuvybės darbas davė vaisių. Buvo atgauta spauda. Kapčiamiesčio bažnyčioje įvesta lietuvių kalba. Bažnyčią padidino pristatydamas koplyčią ir zakristiją kun. Motiejus Guogas.
Netolimuose Seinuose atsirado lietuvių kultūros židinys, kuris darė šiokią tokią įtaką ir tamsiems, vargo ir skurdo prispaustiems gyventojams.
Pirmą karo dieną, 1941 m. birželio 22-ąją, buvo uždegtas miestelio centras. Esant sausam orui ugnis persimetė į bažnyčios stogą ir bažnyčia užsidegė. Kai kas iš inventoriaus dar suspėta išnešti: altorėliai, procesijos kryžius, klausykla. Senoviniai, turį meninės vertės paveikslai, altoriai, vargonai kartu su bažnyčios sienomis ir stogu trumpu laiku sutirpo liepsnose ir po valandos liko tik žėruojančių anglių ir nuodėgulių krūva. Klebonija liko nesudegus. Tuometinis klebonas kun. Kajetonas Zdančius labai išgyveno bažnyčios sunaikinimą.
1831 m. Kapčiamiestyje dirbo jau Seinų vyskupijos kunigas Motiejus Helmanas. Jis tuo laiku buvo 41 metų amžiaus ir 17 metų buvo kunigavęs. Nuo kelintų metų jis Kapčiamiestyje klebonavo, nesant po ranka visų elenchų negalima nustatyti. 1831 m. Kalėdų švenčių išvakarėse jam teko laidoti sukilimo vadę Emiliją Pliaterytę.
1845–1861 m. Petras Eidikis (Heidyk), vilkaviškietis lietuvis, gimęs 1802 m. gruodžio 9 d., mokėsi Seinų kunigų seminarijoje. Į kunigus įšventintas 1831 m. rugsėjo 11 d. Vikaravo Pilviškiuose, Prienuose, Bartininkuose, Gražiškiuose. Kapčiamiestyje klebonavo 15 m. Parapijos administratoriumi dirbo kun. Liudvikas Miliauskas, kuris nuo 1864 m. skiriamas į Studeną prie Augustavo. Jo dėka saloje pastatyta bažnyčia. Jis parašė šios vietovės istoriją. Šis kunigas po 10 metų iškeliamas į Liškiavą, kur pastato gražią varpinę.
1869 m. gegužės 31-osios rytą Seinuose buvo paimtas išvežti tremtin Seinų vyskupas Konstantinas Irenėjus Lubenskis, Seinų vyskupiją valdęs nuo 1863 m. Jis buvo vežamas į Gardiną pro Berznyką, Kapčiamiestį, Sapackinę. Kapčiamiestyje sustojo pailsėti. Įėjęs į bažnyčią puolė kryžium ant žemės ir karštai meldėsi, po to klebonijoj buvo duoti pietūs. Vyskupas Lubenskis kelyje susirgo ir nepasiekęs tremties vietos, Permės gubernijos, mirė Žemutiniame Naugarde.
1870 m. Kapčiamiesčio klebonas buvo kun. Vincentas Rušinskas, gim. 1825 m., Seinų seminarijos auklėtinis, įšventintas 1853-12-31, senatvėje iškeltas klebonu į Zapyškį. Prie jo vikarais dirbo: Adomas Šukvietis – nuo 1872 m., po metų Vincas Dailidė. Nuo 1874 m. klebonavo Aleksandras Borotynskis, Antanas Černevičius iš Krokialaukio, vėliau iškeltas į Suvalkus.
Įsteigus Kapčiamiestyje bažnyčią, ji ilgą laiką buvo laikoma Berznyko filialu. Bažnytėlę aptarnaudavo Gardino pranciškonai, Berznyko kunigai, o kartais ir kitų bažnytinių parapijų kunigai. Pavyzdžiui, 1943–1945 m. Kapčiamiesčio bažnyčios metrikų knygas tvarkė Veisiejų bažnyčios kamendorius Juozas Zakovič.
Parapijos teises Kapčiamiestis gavo Masalskių laikais. Klebonus Kapčiamiesčio parapijai pasirinkdavo bažnyčios globėjas (koliatorius), Justinavo dvaro valdytojas. Parapijai esant neturtingai, lenkai į čia per daug nesiskverbdavo, užtat ir klebonai čia būdavo daugiausia lietuviai, nors dažnai lietuviškos dvasios ir neturį. Tinkamai apibūdinti ir nurodyti visus Kapčiamiestyje dirbusius kunigus kol kas nėra galimybės.
1957–1959 m. savamokslis meistras Sideravičius iš Kudirkos Naumiesčio (plačiai žinomas kaip arklių skulptūrų autorius) padarė visus tris gotiškus altorius, sakyklą ir tabernakulį.
G. Pakutkienė, punskas.pl