1918 XI 30 d. Prūsų Lietuvos tautinė taryba skelbė: „Atsižvelgiant į tai, kad viskas, kas yra, turi teisę gyventi, ir tai, kad mes, lietuviai, čionai, Prūsų Lietuvoj, gyvenantys, sudarome šito krašto gyventojų dauguomenę, reikalaujame mes remdamiesi ant Vilsono tautų apsisprendimo teisės priglaudimą Mažosios Lietuvos prie Didžiosios Lietuvos, visi savo parašu priimantieji pasižada visas savo jėgas už įvykdinimą minėto siekio pašvęsti“ (24 parašai). Tai ateityje tapo Lietuvos valstybės argumentu, prijungiant minėtą kraštą.
1919 metais, remiantis Versalio sutartimi, šis kraštas atskirtas nuo Vokietijos ir turėjo atitekti Lietuvos valstybei, tačiau pavestas administruoti Prancūzijai. Vokietijos ir Rusijos imperijų valdytų žemių klausimus sprendė Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų atstovai. Konferencijai vadovaujančiai Prancūzijai įtaką darė nacionalistas R. Dmovskis.
Jis bandė įtikinti, kad Lietuva dar nesubrendusi valstybingumui, ir šis kraštas turi priklausyti Lenkijai – „didžiajai“, kuriai pritarė J. Pilsudskis. Na o Lietuvai tebuvo žadama miglota kultūrinė autonomija. Net Amerika manė, kad žlugus bolševikų revoliucijai Rusijoje, Lietuva vėl grįš į Rusijos glėbį, todėl neskubėjo pripažinti Lietuvos valstybingumo. Nedaug trūko, kad Klaipėda būtų tapusi miestu-valstybe kaip Gdanskas. Šios teritorijos administratorė Prancūzija nepaisė lietuvių interesų.
