Kol dar leliumai, tai yra adventas, neverta nuo jo taip greitai bėgti. Pats žodis „leliumai“, tai be galo gražus Kalėdų laukimo laikotarpio pavadinimas. Gaila, kad jis beveik nebevartojamas šnekamojoje kalboje. Išlikęs yra tik pasakose, dainose.
Nuo senų laikų Dzūkija, tai dainingas kraštas, išsiskyręs iš kitų etnografinių Lietuvos regionų didžiausiu advento ir Kalėdų meto dainų kiekiu. Tamsus, mistiškas, šaltas laikotarpis apglėbiamas buvo įvairiausiomis dainomis. Seniau tikėta, kad per kelias savaites – nuo Andriejaus iki gruodžio 25 dienos (prieš krikščionybės įvedimą Leliumai truko iki sausio 6 d.) – žeme vaikščiojo mirusiųjų vėlės. Joms būdavo skiriamas ypatingas dėmesys. Dainų melodijos, pavadinkime, įgauna meditacinio atspalvio. Norint tuo įsitikinti, pajausti, kaip stipriai daina gali paveikti žmogų, reikia imt ir pabandyt padainuot, pavyzdžiui, šią Sedulos ir Rugiaveidės dainuojamą dainą:
Leliumai, anta dvaro, leliumai, nauji palociai, leliumai.
Leliumai, tuose palociuose, leliumai, bernelis sėdėjo, leliumai.
Leliumai, bernelis sėdėjo, leliumai, kilpinėlas narstė, leliumai.
Leliumai, kilpinėlas narstė, leliumai, ir antelas gaudė, leliumai.
Leliumai, ir antelas gaudė, leliumai, ir mergelai siuntė, leliumai.
Leliumai, imsi neimsi, leliumai, nor paminėsi, leliumai.
Leliumai, anta dvaro, leliumai, nauji palociai, leliumai.
Leliumai, tuose palociuose, leliumai, mergelė sėdėjo, leliumai.
Leliumai, mergelė sėdėjo, leliumai, margas juostas audė, leliumai.
Leliumai, margas juostas audė, leliumai, ir berneliui siuntė, leliumai.
Leliumai, imsi neimsi, leliumai, nor panašosi, leliumai.
Jos įrašą galima rasti čia:
Šioje dainoje akivaizdus darbštumo motyvas, apdainuojamas poros – santuokos – santykiuose ar net ir piršlybose. Tautosakos tyrėjai teigia, kad advento ir Kalėdų laikotarpio dainos išsiskiria vestuvine tematika. Tad nenuostabu, kad ir pateiktoje dainoje piešiamas mergelės ir bernelio santykis. Įdomu yra tai, kad seniau poros paveikslas būdavo slepiamas po paukščių ar žvėrių pavidalu. Ne be reikalo turime tiek dainų, kuriose apdainuojami gamtos objektai (antelė, žąselė, kiškelis, zuikelis). Senoji lietuvių pasaulėžiūra rėmėsi gyva gamta, tikėta joje gyvenančiais dievais, tad jose dar nebuvo apdainuojamas Kristaus atėjimas.
Kaip keitėsi laukimo laikotarpio dainos, kada jose atsirado Jėzaus gimimo siužetas, pabandysime pasikalbėti kitą savaitę.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl