Rugpjūtis
Seniai Tau nerašiau. Paskutinį kartą buvau Tave atsivertusi prieš pusantro mėnesio. Matai, liepą gaudžiau saulę. Kaip man sekėsi? Šiaip sau. Šiemet vasara turbūt kažko ant mūsų pyksta. Kažko? Kvailas klausimas.
Gerai, kad šiltais spinduliais pasimėgavau pavasarį (o jis tai manęs niekada nenuvilia 🙂 ). Apie orą rašyti, kaip mano draugai sako, „ne kažką“, bet čia kitaip neišeina. Grūmoju ir grūmoju užsirūstinusiems debesims, o šie kaip nesitraukia nuo mano kiemo, taip nesitraukia. Nu palauk! (Gal pasikviesti vilką ir zuikį? Tuoj prašviesėtų visi pikti veidai!)
Negalvok, kad iš dangaus krentantis vanduo mane išgąsdino. Tegul sau! Parietusi nosį prieš jį mėgaujuosi vasara, kaip tik galiu! Oi buvo! Oi dar bus!
Jaučiu pareigą Tau šiek tiek papasakoti apie šeštadienio vakarą. (Ei, tik negalvok apie viena! Nieko panašaus į ankstyvoje jaunystėje praūžtas dūzges. Dabar traukia kiti dalykai, naujos vietos, neištirtos erdvės. Net tekstus kuriu prie visiškai kitokios muzikos. Ar tai į gera? Pagyvensim, pamatysim.) Buvau Krasnagrūdoj. Nepatikėsi – nuvykom ten su „Alnos“ ansambliu. Padainuoti. Parepetuoti. Pasiruošti Žolinių koncertui. Neklausk, kodėl ten, nes jeigu stebi kiekvieną mūsų pasirodymą, atsakymą tikrai žinai. Tame kaimelyje buvau prieš… beveik du dešimtmečius… neužmirštamas stovyklų laikotarpis… ir sugrįžau ten su kitais žmonėmis, su kitais reikalais ir visiškai kitokiu žvilgsniu į pasaulį.
Šįkart trumpam apsigyvenau po raudonų plytų stogu. Jos – kaip kaladėlės – skirtingai panašios, bet gražiai prigludusios viena prie kitos. Užvertęs galvą gali pasijausti esąs pilkam tinkle. Po juo nebuvome vieni, o su kitataučiais žmonėmis, kurie mėgavosi romantiškų žvakių liepsnomis. Čia prieš mus atsivėrė niekada negirdėti jidiš kalbos garsai. Jiems akompanavo trumpi pasakojimai apie Seinuose gyvenusią žydų tautą, jos likimą ir išlikusį turtą mieste. Negaliu su niekuo palyginti to, ką tą vakarą mačiau, girdėjau, kvėpavau ir ragavau. Labai taikliai pasakė vienas iš grupės narių, jog tai buvo atgaiva sielai. Netrukus vėl keliausiu į Krasnagrūdą. Kas ten mūsų lauks – sunku numatyti. Esu tikra tik vieno – paleisim į ežerą lietuviškų dainų pliūpsnį.
Iki pasimatymo rugsėjį!
P S: Ne per daug šauktukų? Bet ir klaustukų nemažai. Gražiai atrodai. Nedėkok. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas 🙂
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl