Lenkija – artima tolima, svetima kaimynė

Pažįstu keletą savo kolegų, kurie niekada nebuvo Lenkijoje, bet turi išankstinę neigiamą nuomonę apie ją. Tos nuomonės, paveldėtos iš tėvų ar senelių, jie, matyt, jau niekada nepakeis ir į Lenkiją, matyt, niekada nenuvažiuos. Lenkija jiems liks tolima, nepažįstama ir svetima šalis.

Nors iš tikrųjų Lenkija yra ne tik mums draugiška kaimyninė valstybė, pasirengusi ginti užpuolimo atveju pagal NATO strateginius planus, bet ir turinti ilgą, turtingą bendrą istoriją su Lietuva.

Manyčiau, kad kaimynus geriau galima pažinti juos aplankant, susipažįstant su jų praeitimi bei kultūra, su jos žmonėmis. Todėl kiekvienais metais per atostogas ar savaitgaliais su šeima ar draugais stengiuosi nuvažiuoti pasižiūrėti, kaip mūsų kaimynai gyvena.

Pirmiausia važiuoju pas tuos kaimynus, kur nereikia vizų – į Latviją ir į Lenkiją. Nuvažiavęs palyginu kainas, išgerdamas kavos su desertu, pavyzdžiui, Mežotnės pilyje, pakeliui į Rundalės rūmus netoli Lietuvos sienos. Pasižiūriu, kaip žmonės rengiasi, kalba ir elgiasi, ir matau, kaip mes pamažu keičiamės. Kai kas į gera, kai kas į bloga, bet daugiau – į gera.

Lenkijoje užsisakau šiek tiek pigesnio, bet ne prastesnio nei Lietuvoje alaus bokalą, užkąsdamas šviežia, ką tik iškepta žuvimi Augustavo miestelyje prie Žygimanto Augusto kanalų arba ant Vygrių ežero kranto prieš unikalų kamendulių vienuolyną, netoli Suvalkų.

Pasukęs iš Suvalkų dešinėn, buvusių Rytprūsių link per Mozūriją patraukiu į vieną iš didžiausių Europoje Marienburgo (lenk. Malbork) pilį, kurioje pagal legendą kryžiuočių buvo trumpai kalinamas kunigaikštis Kęstutis. Pilis įspūdingesnė už Londono Tauerį. Pamatęs ją, supranti, kodėl jos negalėjo paimti jungtinė Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė po Griunvaldo mūšio ir kažin ar Kęstutis be kryžiuočių žinios sugebėjo iš ten pabėgti?

Pakeliui sustoju Mikolaikų miestelyje prie Sniardvų ežero. Pilnas vokiečių turistų kurortinis miestelis aplipęs jachtomis ir mažomis atviromis kavinaitėmis, skirtas vidutiniam turistui, be didesnės prabangos, bet smagus ir jaukus trumpai apsistoti gana palankiomis kainomis. Visose kavinaitėse, čia pat lauke, kepama kelių rūšių šviežia žuvis. Porcija, kurios užtenka pavalgyti, kainuoja nuo 7 iki 10 zlotų (zlotas – 0,80 Lt).

Tos keptos žuvys kažkuo primena Olandijos turgus prie upių ir kanalų. Tik niekaip neprimena Trakų ir Molėtų apylinkių, kurių ežeruose, atrodo, niekas nežvejoja. O jei žvejoja, tai niekas žuvies nekepa ir turistams nepardavinėja. Ar žuvų nėra, ar lietuviai jau pamiršo, kaip jas gaudyti ir iš to uždirbti?

Grįždamas atgal į Lietuvą, užvažiuoju į lietuvišką Punską patikrinti mūsų spaudoje nuskambėjusią informaciją apie vėl užtepliotus lietuviškus užrašus. Prieš įvažiavimą pamatau dvikalbę – lenkų ir lietuvių kalbomis lentelę su Punsko pavadinimu. Lentelė švari, kaip ir visos kitos dvikalbės, kurias pakeliui mačiau. Gatvių pavadinimai – tik lenkų kalba. Tačiau vienintelis Punsko naktinis klubas, pavadintas „Karčiama“, parašytas tik lietuviškai. Kaip ir miestelio kavinės pavadinimas. Nei lenkiškas, nei angliškas, kaip dabar madinga Vilniuje, o tik gimtąja savo kalba. Didieji Lenkijos miestai taip pat neskuba anglėti. Varšuvoje ar Krokuvoje kur kas mažiau angliškų užrašų nei Vilniuje, nors užsieniečių čia kelis kartus daugiau.

Punsko valsčiuje nuo 2006 m. oficialiai vartojamos dvi kalbos: lenkų ir lietuvių. Žmonės labai draugiški ir svetingi. Aplinkui Punską tvarkingos, pasiturinčios lietuvių ūkininkų sodybos su šiuolaikine žemės ūkio technika. Ūkiai vidutinio dydžio, iš kurių galima pragyventi, vaikus į mokslus išleisti ir išlaikyti lietuviško kaimo dvasią. Nemačiau nė gabalėlio neprižiūrėtos žemės lopinėlio. Jokių girtuoklių ar bomžų nei prie parduotuvės, nei miestelio gatvėse nematyti, kaip mūsų miesteliuose dažnai pasitaiko. Jaunimas serga už Lietuvos krepšinio rinktinę. Mačiau net lietuviškas vėliavėles ant automobilių su lenkiškais numeriais. Jie lojalūs Lenkijos valstybei, kurioje gyvena, bet myli Lietuvą ir visa, kas gera yra Lietuvoje.

Tikriausiai mūsų kaimai ir kaimiškos gyvenvietės būtų buvę tokios pačios arba panašios, kaip Punsko apylinkėse, jei ne sovietų okupacija, prievartinė kolektyvizacija ir jos metu paplitęs masiškas girtuokliavimas. Deja, tebesitęsiantis nepriklausomoje Lietuvoje. Nebūtų ir apleistų žemių, kurios atsirado jau be svetimųjų valios, o dėka savų žemės spekuliantų ir neracionalių įstatymų, priimtų Seime.

Suvalkų moderniame prekybiniame centre nusipirkau „Le Monde diplomatique“ ir savaitraštį „Newsweek“, lenkiškas versijas. Vilniuje lenkiškos spaudos iš Lenkijos praktiškai neliko. Jos nemačiau net Lietuvos URM bibliotekoje. Gal todėl nemažos dalies Lietuvos diplomatų supratimas apie savo kaimynus lenkus yra gana paviršutiniškas.

Vietos lenkai, sudarantys Vilniuje daugiau nei 20 proc. visų gyventojų, matyt, skaito tik „Kurier Wilenski“. Arba rusišką spaudą, kurios Vilniuje tikrai netrūksta. O gal lietuvišką? Tai, beje, galėtų reikšti, kad dalis lenkų bendruomenės Lietuvoje orientuojasi visai ne į Varšuvą ir ne į lenkų kultūrą, kuo mus nuolat gąsdina abiejų šalių nacionalistai.

Tame pačiame Suvalkų, turinčiame apie 50 tūkstančių gyventojų, prekybos centre jau ne vieni metai veikia skandinavų tinklo H/M parduotuvė, kurioje seniai apsipirkinėja suvalkiečiai iš Lietuvos. Didesniuose Lenkijos miestuose jau beveik du dešimtmečiai darbuojasi IKEA, ką tik su didele pompa atsikrausčiusi į Lietuvą. Pagalvoji, kaip viskas ilgai keliauja į tą mūsų Lietuvą, net vidutiniai skandinaviški prekybos tinklai. Matyt, tai lemia labai ribota perkamoji Lietuvos visuomenės galia ir menki tautiečių uždarbiai. Gerai, kad kažkiek tą mūsų galią pastiprina turtingesni baltarusių bei rusų turistai, apsiperkantys Akropolyje ir skandinaviškose Vilniaus parduotuvėse, sėkmingai užpildantys ir mūsų kurortus. Tačiau, žinoma, būtų geriau, kad ta perkamoji galia didėtų nuo didėjančių Lietuvos žmonių atlyginimų.

Vytautas PLEČKAITIS, Kovo 11-osios Akto signataras, Vilnius

Šaltinis: voruta.lt