Neįtikėtina, bet Sovietų Sąjungos nuteisto mirčiai „liaudies priešo“ konstruotas pirmasis „anbukas“ išliko per visą sovietų okupaciją ir yra šiandien eksponuojamas Kauno karo muziejuje. Kaip tai įmanoma?
Tarpukariu „ANBO-I“ buvo atiduotas Karo aviacijos ekspozicijai. Tada jam pagamintas naujas celiulioidinis piloto skydelis, ant sparnų nupiešti Vyčio kryžiai bei užrašas „ANBO-I“. Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai ekspozicija buvo likviduota, o eksponatai pernešti į saugyklas. Ten padėtas ir išardytas „ANBO-I“.
Apie „ANBO-I“ lėktuvo likimą G. Ramoška[1] rašo: „Vytauto Didžiojo karo muziejus oficialiai atidarytas 1936 m. vasario 16 d. Karo aviacijos ekspozicija jame išbuvo iki 1944 m. Prasidėjus sovietinei okupacijai ji buvo likviduota, eksponatai sugrąžinti į saugyklas, ten padėtas ir išardytas ANBO-I. Išardyta ir sudėta saugyklose buvo ir Transatlantinių skrydžių ekspozicija. Į Karo muziejaus rūsius nukeliavo „Lituanikos“ liekanos ir kitos Dariaus ir Girėno relikvijos.
Pirmojoje Lietuvos technikos muziejaus ekspozicijoje 1990 m.
[…] 1958 m. „Lituanikos“ ekspozicija buvo atkurta kampinėje antrojo aukšto salėje. Teigiama, kad JAV lietuviai komunistai įtikino LSSR komunistų partijos vadą A. Sniečkų, jog tautos didvyrių Dariaus ir Girėno neigimas politiškai nenaudingas.
Tačiau Karo aviacijos ekspozicija, ryškiai demonstruojanti nepriklausomos Lietuvos pasiekimus, sovietinės okupacijos sąlygomis neturėjo teisės gyvuoti. Tuo pačiu ir lėktuvas ANBO-I.
[…] 1970 metais – pirmą kartą po 26 metų – pirmasis ANBO iš Istorijos muziejaus (taip tuomet vadintas Karo muziejus) rūsių į dienos šviesą buvo iškeltas kaip proginės parodos apie Lietuvos aviaciją eksponatas. Tai tapo įmanoma aviacijos veteranams radus bendrą kalbą su Istorijos muziejaus direktoriumi Algirdu Kvedaru ir jo pavaduotoju Zigmu Kondratu. Po trejeto mėnesių uždarius parodą „anbukas“ vėl grįžo į požemius, bet aviatoriai jau siejo su juo didelius planus…
[…] Ieškant patalpų aviacijos muziejui, 1972 m. sklandytojas ir lakūnas, tuometinis Jaunųjų technikų stoties direktorius Tadas Koronkevičius pasiūlė kambarį šioje įstaigoje, A. Mickevičiaus gatvėje. Pasiūlymas buvo puikus, nes vieta labai patogi – Kauno miesto centras, netoli – geležinkelio ir autobusų stotys. Netrukus muziejaus kambarys tapo traukos centru besidomintiems aviacijos istorija veteranams ir jaunimui ne tik iš Kauno.
1973 m. pavyko įgyvendinti tai, ko muziejaus steigėjai labiausiai troško – atsivežti legendinį „anbuką“ į Jaunųjų technikų stoties kambaryje formuojamą ekspoziciją. Jis buvo pakabintas palubėje, o aplink dėliojami ir rikiuojami kiti eksponatai, pirmiausia – buvusieji Karo aviacijos skyriaus 1935–44 metų ekspozicijoje.
[…] ANBO-I Visuomeniniame sportinės aviacijos muziejuje prabuvo 17 metų – kaip svarbiausias jo eksponatas ir ryškus Lietuvos aviacijos ir Lietuvos nepriklausomybės atspindys. 1990 – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais, kuomet buvo įkurtas Lietuvos aviacijos muziejus (iki 1995 m. vadinosi Technikos muziejumi), „anbukas“ perkeltas į jį – prie savo gimtojo aerodromo, kuriame prieš 60 metų kildavo į padangę.
[…] Tais metais į oro uosto keleivių laukiamąją salę buvo atgabentas ir ANBO-I. Metus pabuvęs joje, 1991 metais perkeltas į Oro uosto aktų salę, kur surengta pirmoji muziejaus ekspozicija, skirta Lietuvos aviacijai. Čia pabuvęs iki 1993 metų, pagaliau grįžo į Karo muziejų – į savo namus, buvo pastatytas didžiojoje salėje.
[…] Pradėjęs savo patalpų kapitalinį remontą, Karo muziejus nusprendė ANBO-I vėl paskolinti Aviacijos muziejui.
ANBO-I Lietuvos aviacijos muziejuje 2008 m. Vaizdas iš šono
[…] Daugiau kaip 80 metų – lėktuvui labai solidus amžius. ANBO-I būklė gerokai pablogėjo: restauracijos laukia važiuoklė, ypač padangos, taip pat sparnai, kurių kraštinės nerviūros prie liemens yra lūžę arba deformavęsi, ir kt. Restauravimą komplikuoja ir tai, jog Lietuvoje dar nėra kvalifikuotų aviacinės technikos restauratorių.
Tačiau svarbiausia yra tai, jog Nepriklausomoje Lietuvoje vienos iš pirmųjų lietuvių aviacinių konstrukcijų jau nebereikia slapstyti ar maskuoti, o galima deramai eksponuoti visuomenei.“
Kuo nors reikėtų užbaigti. Nebūtinai pesimistine gaida. 1990 m. Lietuva, išsivadavusi iš sovietų vergijos, turėjo neblogą oro laivyną. Nepriklausomybės metais jis per kelis dešimtmečius išgaravo kaip dūmas. Liko tik pasigėrėjimas istorija ir tradicijomis.
(Pabaiga)
Sigitas Birgelis, punskas.pl
www.plienosparnai.lt/page.php?27.