Apie lietuvį kunigą, dirbantį Afrikoje, sužinojau tik įstojęs į universitetą. Tuomet mes visi, būsimi medikai, tiesiog spinduliavome noru padėti tiems, kuriems pagalbos labiausiai reikia. Gerai mums buvo žinomas Hermano vardas. Jis pasigirsta ir dabar, kai bendrakursiai paliečia mūsų gilų, tačiau materialinių gėrybių slopinamą norą – tiesti pagalbos ranką juodajam žemynui. Daryti tai, ką kunigas vykdo jau daugelį metų.
Jo misija nepaprasta, lydima tamsiausių emocijų ir išgyvenimų, besiribojančių su žmogaus psichinėmis ir fizinėmis galimybėmis. Susižavėjęs Hermano kilniais darbais ir jo asmenybe, nusprendžiau vykti į pačią Afrikos širdį, kad suprasčiau jo veiklą ir pažinčiau jį supančias realijas.
Saleziečių misionierius Hermanas Šulcas į Ruandą išvyko prieš daugiau kaip 30 metų. Pirmąsias savo mišias jis laikė po medžiu. Jo altorius būdavo kuprinė. Dešimt pupelių, dvi bulvės ir žuvis – tokios buvo ir yra aukos po sekmadienio mišių. Tik atvykęs jis savo turtą į vieną ranką sugriebdavo. Dabar jam apglėbti viską ir dešimties pritrūktų. Jis atstoja tėvą ir motiną keletui šimtų apleistų, niekam nereikalingų vaikų. Geravalių rėmėjų padedamas, kunigas čia jiems įkūrė Jaunimo sodybą, kurioje našlaičiai vaikai randa užuovėją, namus, švietimą ir norą gyventi.
Jaunimo sodybą kunigas pradėjo kurti dar 1982 m. valdžios skirtame tuščiame sklypelyje, maždaug 60 km nuo Kigalio – Ruandos sostinės. Čia iškilo dideli, šilti našlaičių namai, įvairios paskirties ūkiniai pastatai ir graži bažnyčia, į kurią skubėdavo tikintieji iš tolimų kaimų. Nuostabus kūrinys augo iki 1994 metų. Tais metais Hermanas suprato, jog jam teko viena sunkiausių misijų pasaulyje. Jis tapo kruvinojo Ruandos genocido liudininku. Žiaurių skerdynių metu per 100 dienų buvo nužudyta apie 1 milijoną nekaltų žmonių.
Hermanas Jungtinių Tautų pagalba per stebuklą išvengė mirties. Tačiau beginkliai vaikai buvo išžudyti: „Iš 120 vaikų gyvųjų tarpe suradau 7. Suvokęs ir supratęs, ko ir kiek netekau, nebenorėjau gyventi, pasitraukdavau kur nors į mišką, kad vienatvėje galėčiau verkti, prašyti mirties.”
Tačiau išgyvenusių vaikų akys bei gerieji draugai atgaivino kunigo širdį, ir jis sugrįžo į Ruandą padėti tiems, kurie viską prarado: savo tėvus, gimines, namus ir gyvenimo viltį. Laikotarpis po karo buvo labai sunkus, ypač kai būdavo atvežami psichiškai ir fiziškai suluošinti vaikai. „Jie lojo, nemokėjo kalbėti, valgė tik žolę ir driežus, mūsų maisto net nelietė. Matyt, per žudynes pabėgo į savaną ir išsigelbėjo. Spėju, kad ten jie išgyveno ne vienerius metus.”
Justas Bliūdžius su vaikais
Ruandoje vykęs genocidas siejamas su dviem gentim – tutsiais ir hutais. Šios dvi gentys šimtmečius taikiai sugyveno, kol neatvyko kolonistai belgai ir nepradėjo jų kiršinti. Jie sukūrė mitą apie rasinius ir nacionalinius genčių skirtumus. Belgų nuomone, tutsiai turėjo valdyti šalį, tuo tarpu hutai, sudarantys daugiau nei 80% populiacijos, įgalūs buvo tik žemę dirbti. „Tai nebuvo hutų ir tutsių problema. Tie žmonės visi vienodi – ta pati kalba, ta pati kultūra, bet juos lengva sukiršinti, nes paprastų žmonių gyvenimas yra vargingas. Tai reikia pamatyti: maža molinė trobelė, mažas sklypelis, dešimt žmonių išsimaitinimui, o valdžios vyrai lėktuvais skraidina žmonas į Paryžių apsipirkti.”
Neapykanta ypatingai įsigalėjo 1962 metais Ruandai atgavus nepriklausomybę ir abiejų genčių atstovams atsivėrus durims užimti valdžios postus. Tuomet valdžią perėmę hutai nusprendė susitvarkyti su nuolatos persekiojančia tutsių viršumo atmosfera. „Atvažiuoja į kaimus ginkluotų agitatorių grupelės ir klausia: „Kodėl nežudote tutsių? Jau dvejus metus partija ragina žudyti, o jūs nežudote!“ Jei hutai nepaklūsta, agitatoriai nukerta vaikų koją ar ranką, paskui griebia žmoną, perkerta jai įsčias ir ištraukia kūdikį. Norėdami išgelbėti savo šeimas, hutai turėjo eiti išvien su agitatoriais. Jiems buvo liepta žudyti, nors šie nežinojo, nei kodėl, nei už ką“, – sunkiausias akimirkas prisimena Hermanas.
Karo išniekinta Jaunimo sodyba žingsnis po žingsnio buvo atstatyta. Dabar joje keletas šimtų vaikų, kurie čia rado užuovėją, aukšto lygio švietimą ir savarankiško gyvenimo viltį. Kunigo sodyboje, jei lyginsime su paprastų žmonių gyvenimais – tikras rojus! Čia yra elektra, iš šaltinio pumpuojamas vanduo, daržuose auga įvairiausios daržovės. Visi vaikai aktyviai prisideda prie ūkio ir maisto ruošos: „Maistą mes valgome paprastą, bet labai sveiką. Čia žmonės neturi pinigų maisto nuodijimui. Gera sriuba per karštį – smagus reikalas!”
Kunigas čia įkūręs ir savo gimnaziją, kurioje pareigingai mokosi apie 500 neturtingų vaikų. Kadangi visas mokslas Ruandoje yra mokamas, kunigas Šulcas ieško rėmėjų, kurie galėtų išleisti vaikus į mokslus, taip užtikrinant jiems padorią ateitį. Pakanka 20 eurų kas mėnesį, kad vaikutis galėtų lankyti mokyklą. Džiugina tai, kad ir Lietuvoje atsiranda žmonių, pasiryžtančių suteikti galimybę mokytis bent vienam Ruandoje gyvenančiam vaikui. Daugelis baigę gimnaziją tęsia mokslus šalies ir užsienio universitetuose.
Kai Hermanas grįžta į Lietuvą, čia ima plūsti laiškai. „Kunige, kodėl mus palikai, kodėl negrįžti?” – rašo Ruandos vaikai. Ir pats misionierius ilgisi savo vaikų iš Afrikos. „Kai grįžtu, jie pribėga, šoka ant kaklo, apsikabina, šaukia, džiaugiasi, šokinėja. Visi nori apkabinti, pasveikinti.”
Kunigas Šulcas Jaunimo sodybą yra įkūręs ir Lietuvoje. Žemaitijoje esančiame Kėkštų kaime pastatyti 8 vasarinių tipo rąstiniai namai ir administracinis pastatas. Iš pradžių sodyboje šilumą rasdavo Klaipėdos sąvartyno vaikai, dabar savaitgalius čia leidžia šio rajono vaikai iš socialinės rizikos šeimų, o vasaromis organizuojamos tarptautinės vaikų ir jaunimo stovyklos.
Nors kunigas dirba pačiame Afrikos viduryje, Lietuva jo neužmiršta. 2006 metais Hermanas Šulcas pelnė TV3 apdovanojimą „Lietuvos garbė“. Jam už pasiaukojimą vaikams dėkojo aukščiausi Lietuvos vadovai, dvasininkai, kultūros ir meno žmonės. 2008 m. liepos mėn. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje misionierius buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. 2011 m. kovo 7 d. už veiklą ginant žmogaus teises ir bendražmogiškąsias vertybes jis apdovanotas Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos diplomatijos žvaigždė”.
Svečiuodamasis Ruandoje pas Hermaną su ilgesiu pasakojau apie nutolusį savąjį kraštą ir jo žmones. Kunigas neslėpė ir savo žinių apie mažytį išskirtinį kampelį: „Žinau aš Punską, jūs dideli Lietuvos patriotai, stipraus charakterio žmonės. Visados norėjau pas jus atvykti. Tai turbūt vienintelė vieta, apie kurią blogo žodžio nesu girdėjęs.”
Tenkindamas savo ir kunigo norą, pakviečiau jį bei lydintį jaunimą iš Ruandos į Punską. Organizuojamuose susitikimuose pamatysime septynių ruandiečių atliekamus išskirtinius šokius, išgirsime dainas, o kunigas išsamiai papasakos apie savo veiklą. Svečiai pas mus lankysis ateinančių 2012 metų sausio 2-5 dienomis. Viešasis susitikimas planuojamas sausio 3 dieną 19 val. Punsko Dariaus ir Girėno mokyklos svetainėje. Tikslesnė informacija bus skelbiama tinklalapyje punskas.pl. Renginių metu bus galima paremti kunigo veiklą.
Justas Bliūdžius, „Aušra“, 2011/24