Lietuvos pilietybė

Dažnai iš kai kurių politikų girdime klausimą: kam reikalinga dviguba pilietybė? Pilietybės klausimu dauguma kraštų savosios kilmės emigrantus traktuoja kitaip nei svetimus. Kodėl? Todėl, kad tai naudinga Tėvynei. Kokios priežastys skatina kilmės valstybę atkurti ir palaikyti pilietybe paremtus saitus su po visą pasaulį pasklidusiais jos sūnumis ir dukterimis? Viena iš akivaizdžiausių priežasčių yra ta, jog emigrantai, siųsdami namie likusiems giminaičiams užsienyje uždirbtus pinigus, kilmės (gimtajai) valstybei sukuria ekonominę naudą. Kita labai svarbi priežastis yra ta, kad nedaug gyventojų turinčios valstybės supranta, jog žmonių praradimas stabdo ekonominį augimą ir kelia grėsmę kultūriniam valstybės išlikimui, todėl jos bando sukurti paskatas emigrantams sugrįžti. Taip pat kilmės valstybės atsižvelgia į tai, kad emigrantai užsienyje turi veikti kaip aktyvūs savo tėvynės, jos istorijos ir kultūros gynėjai, tad ji siekia užtikrinti emigrantų suinteresuotumą užsiimti kilmės valstybei palankia veikla. Dalyvaudami užsienio valstybių politiniame gyvenime, emigrantai įgyja svarbių politinio dalyvavimo įgūdžių, kuriais pasinaudojus jų tėvynei gali būti suteikta svarbi ir kritinę reikšmę turinti tarptautinė parama. Ir galų gale – sugrįžę emigrantai daugeliu aspektų praturtina savo tėvynės gyvenimą, kas jau savaime yra vertybė. Tad visos išvardytosios dvigubos pilietybės priežastys gali būti stipriai argumentuotos.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pozicija buvo ir yra – siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui: 1. Priimti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pataisas, kurios leistų Lietuvos Respublikos piliečiams, įsigijusiems pilietybę gimus, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis išsaugoti Lietuvos Respublikos pilietybę. 2. Papildyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį taip, kad nei venas pilietis, nei jo palikuonys negalėtų prarasti Lietuvos Respublikos pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė teigia, kad užsienio lietuviai turi prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę ir nepritaria jokiai iniciatyvai, kuri gali ją panaikinti ar tą pilietybę atimti (net ir įgijus kitą pilietybę).

Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant“ (12 straipsnis), „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ (18 straipsnis) ir „Žmogaus teisių negalima varžyti“ (29 straipsnis). Todėl tvirtiname, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja Lietuvos piliečiui prigimtinę teisę į Lietuvos pilietybę, įgytą gimstant. Ta prigimtinė teisė turi būti išsaugota ir garantuota visomis aplinkybėmis.

Tam, kad galėtume geriau suprasti Lietuvos pilietybės problematiką, ją turime analizuoti atsižvelgdami į šiandieninės Lietuvos kontekstą. Nepriklausomybę Lietuva atkūrė tik prieš 22 metus. Po 50 metų žiaurios okupacijos bei diktatūros reikia laiko demokratijai ir kritiškai mąstysenai subręsti. Taip, Lietuvoje piliečiai turi teisę balsuoti, valdžia yra renkama, žmonės turi teisę į nuosavybę, plečiasi privatus verslas. Tačiau ir Amerika šiandien, po daugiau kaip 300 metų, tebetobulina savąją demokratiją. Nes demokratija negimsta per naktį. Todėl ji turi būti geriau suprantama, gerbiama ir remiama.

Dar daug ką Lietuvoje reikia nuveikti ir pataisyti, bet tam reikia geresnių sąlygų ir ypač laiko. Tam reikia ir užsienio lietuvių, gyvenančių demokratiniuose kraštuose, patirties ir paramos. Juk didžiausias tautos turtas yra žmonės. Lietuviai yra palyginti maža tauta, kuri negali sau leisti atstumti nė vieno piliečio. Lietuvoje vis dar daugiau žmonių miršta, nei gimsta. Todėl atmesdama savo piliečius, atimdama jų pilietybę, tauta pati save naikina.

Viena iš labiausiai diskutuotinų šiandieninės Lietuvos problemų yra Lietuvos pilietybės koncepcija. Tam, kad geriau suprastume pilietybės sampratos Lietuvoje raidą, visų pirma reikia atsižvelgti į Lietuvos pilietybės reglamentavimo istoriją.

Pradėkime nuo Nepriklausomybės 1918 metais. 1919 m. sausio 9 d. buvo priimtas pirmas Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Jame buvo išvardyta, kas yra Lietuvos piliečiai. Pagal šį įstatymą, Lietuvos piliečiai yra: „asmenys ir jų vaikai, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; ir asmenys, kurie iki 1914 m. ne mažiau kaip 10 m. Lietuvoje gyveno ir turėjo išvardintus ryšius su Lietuva.“ Šiuo įstatymu gimė ryšių su Tėvyne apribojimas.

1920 m. kovo 29 d. prie Laikinojo įstatymo buvo pridėta išimtis apie galimybę Ministerių kabineto nutarimu pilietybę suteikti svetimšaliui.

1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Konstitucijos II dalies 9 punkte buvo uždrausta dviguba pilietybė.

1928 m. gegužės 15 d. Prezidentas paskelbė Lietuvos Valstybės Konstituciją, kuri draudė dvigubą pilietybę, bet nustatė išimtį, kad „Lietuvos pilietis tačiau nepraranda savo pilietybės teisių patapęs kurio Amerikos krašto piliečiu”. Šią išimtį nulėmė Lietuvos valstybės siekis neprarasti ryšio su Lietuvos piliečiais, gyvenančiais tose užsienio valstybėse, į kurias jie tuo metu masiškai emigravo. Kadangi Lietuvos piliečiai tuo metu daugiausiai emigravo į Amerikos žemyno valstybes (Argentiną, Braziliją, Jungtines Amerikos Valstijas, Kanadą, Urugvajų), minėta dvigubos pilietybės draudimo išimtis ir buvo nustatyta tiems Lietuvos piliečiams, kurie įgijo „kurio nors Amerikos krašto“ pilietybę.

1920 m. liepos 12 d. su Rusija, o 1921 m. liepos 9 d. su Latvija buvo pasirašytos tarptautinės sutartys, inter alia reguliuojančios Lietuvos pilietybės santykius. Abi šios sutartys reikalavo pasirinkti vienos ar kitos šalies pilietybę. 1938 m. liepos 20 d. tarptautinė sutartis buvo pasirašyta ir su JAV. Sutartį pasirašė tuometinis užsienio reikalų ministras Stasys Lozoraitis ir Porter Kuykendall, JAV prezidento įgaliotinis dėl dvigubos pilietybės įgyvendinimo. Lietuvos ambasada JAV 1993 m. spalio 28 d. pranešė Lietuvos užsienio reikalų ministerijai, kad ši sutartis tebegalioja.

1938 m. vasario 11 d. Seimas priėmė naują Lietuvos Konstituciją. Prezidentas ją paskelbė 1938 m. gegužės 12 d. Šioje Konstitucijoje buvo įtvirtintas ne tik dvigubos pilietybės draudimas, bet ir šio draudimo išimtis: įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę , gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės.

1939 m. rugpjūčio 8 d. buvo priimtas ir „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas Lietuvos pilietybės įstatymas. Tai buvo paskutinis laisvos Lietuvos pilietybės įstatymas, prieš prasidedant okupacijoms. Šiame įstatyme vėl buvo įtvirtintas dvigubos pilietybės draudimas (V dalis, 20 str.), bet 21 straipsniu buvo suteikta galimybė Lietuvos piliečiui, priėmusiam svetimos valstybės pilietybę, kreiptis į vidaus reikalų ministrą, siekiant gauti leidimą pasilikti Lietuvos pilietybę. Be to, šiame įstatyme buvo nustatyta, kad asmuo, kuris bent 2 metus negyvena Lietuvoje ir nutraukia ryšius su Lietuvos gyvenimu, gali prarasti Lietuvos pilietybę. 26-ame šio įstatymo straipsnyje buvo nustatyta pilietybės netekimo ir atėmimo procedūra, t. y. jog pilietybės netekimą ar atėmimą sprendžia Ministrų taryba vidaus reikalų ministro siūlymu. 27 straipsnis teigia, kad toks nutarimas turi būti skelbiamas „Vyriausybės žiniose“ ir veikia tik nuo tos paskelbtos dienos.

Apžvelgę pilietybės įstatymų iki Lietuvos okupacijos istoriją galime padaryti tokias išvadas:

Nuo 1918 iki 1939 m. dviguba pilietybė buvo draudžiama, bet visuomet buvo išimčių. T. y. pilietybę išlaikyti galėjo asmenys: 1. palaikantys ryšius su Tėvyne; 2. gyvenantys Amerikos žemyno valstybėse (Argentinoje, Brazilijoje, JAV, Kanadoje, Urugvajuje); 3. atitinkantys išimtis, kurios yra išvardintos įstatymuose; 4. atitinkantys tarptautinėse sutartyse numatytus atvejus.

„Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 m. buvo grindžiamas valstybės tęstinumu, taigi ir Lietuvos pilietybės tęstinumu.” (Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas 2006 m. lapkričio 13 d., psl. 16 #1.) Tas pats Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Lietuvos pilietis, įgijęs ar priėmęs svetimos šalies pilietybę pagal tuo laiku galiojančius įstatymus, negali prarasti Lietuvos pilietybės (49 psl.).

Tad remiantis 1939 m. Lietuvos pilietybės įstatymu, visi tie, kurie emigravo ir priėmė svetimo krašto pilietybę, automatiškai lieka Lietuvos piliečiais. Taip argumentuoja Australijos LB krašto valdybos pirmininkas Saulius Varnas. Jis yra teisus, sprendimas atimti Lietuvos pilietybę iš emigrantų, išvykusių prieš nepriklausomybės atkūrimą, vidaus reikalų ministro nebuvo priimtas ir nė vienas pilietybės netekimo ar atėmimo nutarimas nebuvo paskelbtas „Vyriausybės žiniose“. Tie Lietuvos piliečiai, kurie emigravo iš Lietuvos prieš 1990 m. kovo 11 d. ir įgijo svetimos valstybės pilietybę, liko ir lieka Lietuvos piliečiais. Tačiau klausimas dėl Lietuvos pilietybės išlaikymo tiems, kurie emigravo po 1990 m. kovo 11 d. ir po to priėmė svetimo krašto pilietybę, išskyrus tuos, kurie kitos šalies pilietybę priėmė nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 16 d. pagal tuo metu galiojusius įstatymus, tebelieka neišspręstas.

Pilietybės įstatymus Lietuva keitė nuo nepriklausomybės atkūrimo. 1991 m. gruodžio 5 d. Aukščiausioji Taryba priėmė naują Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą. Jame buvo išvardyti Lietuvos piliečiai, kurie neterminuotai išsaugoja Lietuvos pilietybę. Tai: 1. Asmenys, turėję LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir gyvenantys kitose valstybėse, jei šie asmenys nėra repatrijavę iš Lietuvos; 2. Asmenų, turėjusių LR pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., vaikai, kurie gimė Lietuvoje ar pabėgėlių stovyklose, tačiau gyvena kitose valstybėse; 3. Kiti lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys užsienio valstybėse. Šio įstatymo tikslas buvo išlaikyti ryšius su užsienyje gyvenančiais lietuviais.

1992 m. spalio 25 d. Lietuva referendumo būdu priėmė naują Konstituciją. Joje draudžiama dviguba pilietybė, išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus (12 str.). Konstitucijoje numatyta, kad pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka bus nustatyta įstatymu. 1993 m. gruodžio 22 d. įstatymas pripažino, kad iki 1940 m. birželio 15 d. buvę nuolatiniai tuometinės Lietuvos teritorijos gyventojai, jų vaikai ir vaikaičiai, nuolat gyvenantys Lietuvos TSR teritorijoje, yra Lietuvos piliečiai, jei jie ar jų bent vienas iš tėvų ar senelių buvo gimę Lietuvoje ir nėra kitos tautos piliečiai.

Tačiau 1995 m. spalio 3 d. buvo pakeistas pirmas Pilietybės įstatymo straipsnis, papildant jį dviem naujais skirsniais. Remiantis pakeistu straipsniu, Lietuvos piliečiais įvardijami šie užsienio lietuviai: 1. lietuvių kilmės asmenys, turėję Lietuvos pilietybę pagal 1919.01.09–1939.08.08 Lietuvos pilietybės įstatymus ir išvykę iš Lietuvos iki 1940.06.15, gyvenantys kitose valstybėse, nepriklausomai nuo turimos kitos valstybės pilietybės, jų vaikai ir vaikaičiai; 2. asmenys, turėję Lietuvos pilietybę pagal 1919.01.09–1939.08.08 Lietuvos pilietybės įstatymus ir nuo 1940.06.15 pasitraukę arba ištremti iš Lietuvos, įkalinti ar nuteisti už pasipriešinimą okupaciniams režimams ir gyvenantys kitose valstybėse, nepriklausomai nuo turimos kitos šalies pilietybės, taip pat šių asmenų lietuvių kilmės vaikai ir vaikaičiai. Prezidento Algirdo Brazausko dekretu aš pati dalyvavau komisijoje, parengusioje šį įstatymą. Buvo ir kitokių pilietybės įstatymo pakeitimų 1996 ir 1997 metais, bet galų gale 2002 m. rugsėjo 17 d. mūsų teikimu Seime pavyko priimti dvigubos pilietybės įstatymą, įtraukiantį ir naujuosius emigrantus. Šis įstatymas galiojo nuo 2003 m. sausio 1 d. iki Konstitucinio Teismo sprendimo pranešimo 2006 m. lapkričio 16 d.

Penktadalio Lietuvos Respublikos Seimo narių ir Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymu, Lietuvos Konstitucinis Teismas nusprendė išnagrinėti visus nuo nepriklausomybės atkūrimo priimtus Lietuvos pilietybės įstatymus ir nutarė, kad jie visi prieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Aš negaliu sutikti su šio teismo išvadomis, analize ir nutarimu. Taip nuspręsdamas Teismas be referendumo pakeitė 12 LR Konstitucijos straipsnį, įrašydamas žodžius „ypač reti“ atskiri atvejai (54 nutarimo puslapis). Žodžiai „ypač reti“ neįrašyti 12 Konstitucijos straipsnyje. Tačiau tokią interpretaciją Konstitucinis Teismas argumentuoja savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimu, kuriame „atskiri atvejai“ aiškinami kaip „labai reti“ atvejai. Minėtas nutarimas buvo priimtas analizuojant J. Borisovo pilietybės bylą. Tačiau akivaizdu, jog 2003 m. nutarimo faktinės aplinkybės, palyginus jas su 2006 m. nutarimu, nėra „analogiškos“, t. y. tapačios. Keista, kad tie pilietybės įstatymai, kurie buvo priimti tarp 1918 ir 1938 metų ir panašūs į dabartinius, buvo nediskriminuojantys, o dabartiniai staiga tapo diskriminuojančiais. Įstatymuose yra priimtina nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Aiškiai matyti, kad Konstitucinio Teismo sprendimas buvo pagrįstas ne Konstitucinių teisių interpretacijos principais, bet tai buvęs politinis sprendimas.

Visada įdomu išgirsti, kaip mąsto kai kurie Seimo nariai ir vadovai. Ne vienas Seimo narys man yra teigęs, jog mes (užsienio lietuviai) Lietuvos pilietybės atsisakėme priimdami svetimo krašto pilietybę, todėl ir neturime teisės jos išlaikyti. Tačiau ne visi kraštai reikalauja atsisakyti kito krašto pilietybės. JAV nedraudžia dvigubos pilietybės nepripažindama svetimo krašto pilietybės. Kai kurie mūsų vadovai vis dar nesupranta, jog mūsų kraštas yra laisvas, nepriklausomas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, jog laisvas kraštas vadovaujasi tik savo, o ne svetimų kraštų įstatymais ar reikalavimais. Pilietybės atsisakymas turi būti pateiktas savanoriškai tik tam kraštui, kurio pilietybės atsisakai.

Tad ką pilietybės klausimu būtų galima padaryti šiandien? Visų pirma šiai klaidai pataisyti turi būti politinė valia. Kaip? Yra keletas alternatyvų:

1. Įstatymo būdu galima priimti pataisas, jog:

1. 1. 1. Lietuvos pilietis ir jo palikuonys, pasitraukę iš Lietuvos po 1990 m. kovo 11 d., ir iki 1940 m. birželio 15 d. LR pilietybę turėjęs asmuo gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, nesvarbu, kur jis gyvena, arba
   2. 2. Lietuvių kilmės Lietuvos piliečiai, gyvenantys kitose valstybėse ir priėmę svetimo krašto pilietybę, norėdami išsaugoti Lietuvos pilietybę, turi pranešti Vidaus reikalų ministerijai per gyvenamojo krašto ambasadą, kad jie pageidauja išlaikyti Lietuvos pilietybę, turėdami ryšių su Lietuva. Tuos ryšius galima išvardyti, pvz., turi Lietuvoje nuolat gyvenantį sutuoktinį, tėvus, vaikus, senelius, vaikaičius, brolius, seseris; Lietuvoje turi nekilnojamojo turto; arba yra PLB priklausančios Lietuvių Bendruomenės narys ir aktyviai dalyvauja Bendruomenės veikloje. Šiuo būdu įrodome atskirus atvejus.

2. Galima pakeisti 32 arba 18 Konstitucijos straipsnį, kuriems patobulinti ar pataisyti neturi būti šaukiamas referendumas. Pavyzdžiui, prie 32 straipsnio galima pridėti tokį sakinį: nei vienas lietuvių kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti LR pilietybės, įgytos gimus, prieš savo valią.

3. Žinoma, svetimą pilietybę galima ignoruoti jos nepripažįstant, taip kaip, pavyzdžiui, daro JAV.

Kaip mes galėtume įvykdyti pilietybės įstatymo pakeitimus? Esame pateikę daugiau nei 20,000 užsienio lietuvių parašų peticijas, savo nuomonę esame ne kartą skelbę Lietuvos žiniasklaidoje, esame dirbę pilietybės darbo grupėse, esame įtikinę Seimo daugumą, bet gaila, kad Seimas buvo suklaidintas Prezidentės.

Mano nuomone, pakeisti Seimo narių politinę valią galėsime tik sukeldami Lietuvos žmones. Visi Lietuvoje turime giminių, draugų ir pažįstamų. Rašykime ir prašykime jų pagalbos. Ir mes, ir jie turėtume rašyti Seimo nariams, Prezidentei, Vyriausybei laiškus, prašydami pakeisti pilietybės įstatymą. Mes dar nebandėme rinkti parašų Lietuvoje. Tačiau laikas sukelti savo tautą, kad tie, kurie valdo, ir patys Lietuvos žmonės suprastų tautos žmonių galią.

Regina Narušienė, J.D.