Jau trečia savaitė, kai kasdien vis prisimenu šį filmą. Įspūdis toks, kad, ko gero, laisvoje Lietuvoje dar negreit bus sukurtas tokio aukšto lygio vaidybinis dokumentinis filmas apie Lietuvos miško brolius. Tai Sūduvos lietuvių dovana laisvai Lietuvai. Ir dar daugiau: ko gero, laisva Lietuva išvis tokio gero filmo dar nėra sukūrusi. Jis truko dvi valandas, kurių metu daugumai žiūrovų nedžiūvo ašaros. Po filmo net žodį ištarti buvo sunku. Mačiau, kaip Lenkijos lietuvių radijo laidos (Kalvarijoje girdima 98,6 Mhz dažniu antradienį 19:30-19:45, ketvirtadienį 19:30-19:45, sekmadienį 08:30-09:00 val.) žurnalistė Rūta Burdinaitė po premjeros bandė paimti interviu iš vieno žymaus Lenkijos lietuvių istoriko, bet šis atsisakė. Aš taip pat būčiau atsisakęs, nes dar reikėjo penkių, o gal net penkiolikos minučių, kad nurimtų jausmai ir būtų galima ištarti žodį. Nors žiaurūs momentai filme lieka toli už kadro, jautresniems asmenims vertėtų kišenėje turėti bent vieną raminamųjų vaistų tabletę.
Vidos Baranauskaitės nuotr.
Mintį, kad reikia pastatyti filmą apie šiuos partizanus, tikriausiai pirmas išreiškė Romas Vitkauskas. „Baladės apie Rimvydą ir Žaibą“ autorius ir režisierius Sigitas Birgelis filmą kūrė šešerius metus. Nors kai kurie partizaninio judėjimo liudininkai nesulaukė premjeros, bet jų žodį galima išgirsti „Baladėje…“.
Manau, kad filmas turėtų būti įvertintas ir sulaukti Lietuvos valstybinio apdovanojimo. Jį turėtų pamatyti Lietuvos ir kitų šalių gyventojai. „Baladė apie Rimvydą ir Žaibą“ galėtų dalyvauti kino festivaliuose.
Eidami į filmo peržiūrą nepagailėkite gėlių jo kūrėjams. Jeigu bus parduodamos DVD plokštelės, būtinai nusipirkite ir parodykite filmą namiškiams. Geriausia jį žiūrėti kino salėje, nes joje tvyranti tamsa ir garsas nukels į praėjusį amžių.
Albinas Vaškevičius, punskas.pl