Makauskų (Piliakalnių) dvaras /3 dalis/

 

Vaclovo Goštauto giminę pratęsė ir jos vardą garsina sūnus Stasys Goštautas, gimęs 1939 m. sausio 3 d. Kaune. Lietuvos meno ir literatūros tyrinėtojas, kritikas, filosofijos mokslų daktaras. 1944 m. Stasys su tėvais pasitraukė į Vakarus, 1949 m. išvyko į Kolumbiją ir 12 metų ten gyveno. Baigė gimnaziją ispanų kalba, pradėjo dėstyti meną. 1958–1961 m. dirbo mokytoju Bogotos mokyklose, 1961–1962 m. studijavo Bogotos Los Andes universitete. Nuo 1962 m. gyvena JAV. 1962–1965 m. Fordhamo (Niujorkas) universitete studijavo ispanų, prancūzų ir Pietų Amerikos literatūrą, 1966–1968 m. Niujorko universitete baigė magistrantūros ir doktorantūros studijas. 1968–1969 m. Harvardo universitete studijavo literatūros kritiką. 1964–1966 m. dirbo UPI žinių agentūroje, 1966–1968 m. – Niujorke Lotynų Amerikai ispanų kalba leidžiamo žurnalo „Vision“ redakcijoje. Nuo 1966 m. bendradarbiavo „Encyclopaedia Britannica“ redakcijoje. 1968–1977 m. dėstė ispanų ir Lotynų Amerikos literatūrą „Wellesley“ kolegijoje, 1977–1980 m. – Bostono universitete, 1981–1982 m. – Hiustono Lafajeto kolegijoje. 1972 m. apsigynė daktaro disertaciją. 1982–1984 m. Teksaso universiteto literatūros vertėjų sąjungos ALTA vykdomasis direktorius, žurnalo „Translations Review“ vienas redaktorių, bendradarbiavęs beveik visuose JAV lietuvių kalba leidžiamuose laikraščiuose ir žurnaluose. Ispanų ir anglų kalba JAV ir Pietų Amerikoje paskelbė straipsnių bei knygų apie dailę ir literatūrą. Anglų kalba sudarė įvairiomis pasaulio kalbomis 1911–1989 m. skelbtų publikacijų apie M. K. Čiurlionį rinktinę „Čiurlionis: tapytojas ir kompozitorius“.

 

Nuo 1979 m. PEN klubo Emigrantų centro JAV valdybos narys, atstovavo lietuvių rašytojams PEN suvažiavimuose Barselonoje, Rio de Ženeire, Karakase, Niujorke, Madeiroje, Meksikoje, Bogotoje ir kt. Parašė knygų apie dailę ir literatūrą ispanų, anglų ir lietuvių kalba. Bendradarbiauja žurnaluose „Aidai“, „Metmenys“, „Lithuanus“, „Amerikos lietuvis“, „Draugas“ ir kt. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, dėstė žurnalistiką ir ispanų kalbą Kauno

 

Vytauto Didžiojo universitete, kuriame įkūrė Žurnalistikos katedrą. 2008 m. Lietuvoje S. Goštautui paskirta kultūrinė spaudos darbuotojo premija. 2009 m. buvo atvykęs į Marijampolę. Dalyvavo susitikime su Marijampolės apskrities viršininke Birute Kažemėkaite. Domėjosi apskrities istorija, nes jo tėvas buvęs Marijampolės apskrities valdytojas. Dažnai lankosi Lietuvoje, Liubavo seniūnijoje buvusiame Makauskų dvare bei Akmenynų pagrindinėje mokykloje ir Kalvarijos gimnazijoje.

 

 

Nelabai daug ką prisimenu apie savo vaikystę Lietuvoje, nes iki pasitraukimo į Vakarus man nebuvo nė penkerių metų. Tačiau tai, kas užsifiksavo atminty, išliko visam gyvenimui.

 

Vienas pirmųjų prisiminimų, kai kažkas prikėlė mane vidurnaktį ir davė skaniai pavalgyti. Kodėl vidurnaktį? Kada tai buvo? Dvi moterys atėjo manęs iš kažkur pasiimti ir palydėjo ar parvežė į namus. Viena buvo vyresnė. Aš nežinojau, kad tai mano močiutė. Aš vos dvejų metų buvau saugojamas tarnaitės, kurios vardas Marijona. Įdomu, kad visos tarnaitės, kurias prisimenu, buvo Marijos.

 

Daug ko tada neišmaniau ir negalėjau suprasti. Dabar susimąstau ir prisimenu vaikystę, prabėgusią kažkur tarp karų, bombų sprogimų. Tada aš visiškai neturėjau jokio supratimo, kas yra karas, pabėgėliai, belaisviai, kareiviai, bet man viskas buvo įdomu.

 

Prisimenu, kai mama mane parsivežė traukiniu iš Varšuvos (ten mane buvo išvežusi tarnaitė) į Vilnių ir automobiliu važiavome pas tėvą į Marijampolės ligoninę. Tėvas pirmosios sovietų okupacijos metais, rodos, po apendicito operacijos gulėjo ligonineje. Sovietai tučtuojau jį suėmė ir nugabeno į kalėjimo lavoninę, nes nemanė, kad jis išliks gyvas. Bet išgyveno… Mama, kaip ir visos moterys, kurių vyrai buvo suimti, stovėjo su maisto maišeliais prie kalėjimo durų laukdama ir tikėdamasi, kad gal kaip nors pasiseks perduoti nors trupinėlį duonos.

 

Tardytojas Aronas Greisas, apie kurį vėliau sužinojau iš tėvo pasakojimų, 1940–1941 m. buvo Marijampolės apskr. operatyvinis įgaliotinis. Pasak tėvo, tai bjaurus žmogus, kuris naktimis pasistatęs nuogą savo auką tardymo izoliatoriuje, nesvarbu, šilta ar šalta, valandų valandas tardydavo, lyg neturėtų ką daugiau veikti. Kartais jidiš kalba pats postringaudavo arba klausydavo mano tėvo anekdotų jidiš kalba, mat tą kalbą jis mokėjo. Beje, tėvas kalbėjo lenkiškai, vokiškai, rusiškai, ispaniškai, tik angliškai nemokėjo, didžiavosi kalbėdamas žemaitiškai.

 

Tėvas kalėjime praleido visus metus. Kai birželio 22 d. prasidėjo karas, visi sargybiniai pabėgo, palikdami kalinius uždarytose kamerose. Dėl greito vokiečių puolimo rusai nespėjo išvežti ar sunaikinti kalinių. Tėvas pamatęs, kad kalėjimo sargybiniai pabėgo, suprato, jog prasidėjo karas, ir nutarė išsilaužti iš kalėjimo. Bombos krito Marijampolės mieste ir kalėjimą galėjo subombarduoti. Turėdamas karinės patirties, jis su vyrais surado būdą ištrūkti ir išsigelbėjo. Paskui per radiją išgirdo laikinosios valdžios pranešimą, kuris skelbė, kad visi valdžios tarnautojai grįžtų į savo darbovietes. Tėvas pradėjo dirbti Marijampolės apskrities viršininku. Šias pareigas ėjo iki 1944 m. Žinau, kad jis tuo laikotarpiu nuo vokiečių išgelbėjo nemažai žmonių, tarp jų vyskupą Vincentą Brizgį. Buvo ir daugiau kunigų bei veikėjų, rusų, lenkų, kuriems vienais ir kitais būdais tėvas sudarė galimybę pasislėpti. Deja, buvau per mažas, kad suprasčiau, kas tada darėsi. Žinau, kad mama ruošdavo specialius pietus vokiečių viršininkams, kai reikėdavo ką gelbėti. Mama ir vėliau kartais apie tai kalbėdavo.

 

Kai man buvo ketveri metukai, mūsų šeima gyveno Marijampolėje, čia tėvai nuomojo butą. Atsimenu, kai tėvas, paėmęs mane už rankos, vesdavosi pasivaikščioti. Mudu visados pasukdavom gatve, vedančia link baltos bažnyčios su aukštu bokštu. Man ji atrodydavo labai įspūdinga. Tie pasivaikščiojimai būdavo įdomūs, nes daug ką tėvas papasakodavo, supažindindavo su supančiu pasauliu. Aš, kaip vienintelis vaikas šeimoje, neturėjau su kuo nei pasikalbėti, nei pažaisti. Bet, būdavo, kartais išbėgdavau į kiemą ant žolės, kur susirinkdavo daugiau bendraamžių. Čia turėjau tikrai gerą progą išmokti kalbėti savo draugų kalba – vokiečių, lenkų. Tai mano pirmosios kalbos, išmoktos kieme. Prancūzų kalbos mane mokė mama. Man girdint tėvai kartais kalbėdavo viena ar kita kalba. Kartą tėvas pasakė mamai, kad laikas vaikiščiui išmokti lietuviškai. Dabar suprantu, kad man lietuvių kalba nebuvo pirmoji, o kokia ketvirta. Nesuprantu, kodėl tėvui šovė į galvą mokinti mane lietuviškai tuo laiku, kai jau grėsė pavojus bėgti iš Lietuvos. Man visai nerūpėjo išmokti dar vieną kalbą, bet tai nebuvo sunku. Nesimokiau iš vadovėlių, bet nuo to laiko tėvas su manim kalbėdavo ne lenkiškai, o lietuviškai, taip ir išmokau. Pagal anų laikų tradiciją tėvai rašė gudų, lenkų, lotynų, prancūzų kalbomis.

 

Marijampolėje tuo laiku maišėsi visokių žmonių – kareivių, belaisvių. Jie buvo įvairių tautybių: lietuviai, lenkai, žydai, vokiečiai. Tik aš, mažas vaikas, niekaip negalėjau suvokti, kas, kur ir kodėl vyksta. Tada nesupratau, kodėl gatve varė ilgiausią eilę žmonių, nežinojau, kad jie kaliniai, ir nesuvokiau, kodėl juos varo ištroškusius ir išbadėjusius. Mama man su tarnaite duodavo mažą kibiriuką vandens ir puodelį, kad duočiau jiems atsigerti, ir pridėdavo padėklą priraikytos duonos. Suimtiesiems bandydavo pagelbėti ir kiti gyventojai. Mama mane siųsdavo, nes, matyt, manė, kad mažo vaikiščio vokiečiai nenuskriaus ir nenustums. Atsimenu, porą kartų mane vokiečiai pavarė, bet dažniausiai man visai gerai sekdavosi ir patikdavo dalinti duoną ir vandenį. Aš jaučiausi toks svarbus, tik prisimenu, kad kartą tėvas mane išbarė už tokį pavojingą darbą, nors čia buvo mamos sumanymas.

 

 Toli nuo Lietuvos

 

Tėvas labai mėgo ūkininkauti, tad radęs progą į mūsų Piliakalnių dvarą važiuodavo mašina. Ji buvo su dideliu juodu kaminu. Aš laiką leisdavau prie prūdo, jame maudydavausi, bėgiodavau po nepaprastai gražų sodą, pasiskindavau įvairių uogų, vaisių. Vienas paskutinių prisiminimų iš Lietuvos, kai tėvas paliepė: „Eik, pasiskink vyšnių, nes turbūt greitai tokių negausi”. Aš jų prisiskyniau. Netrukus buvom pasiruošę važiuoti su nežinau kiek vežimų, traukiamų arkliais. Tėvas paklausė, kaip aš noriu važiuoti, su juo automobiliu ar su arkliais. Aš, be jokios abejonės, pasirinkau arklius, nes visada juos mėgau. Sėdau į vežimą. Man turbūt buvo įdomiau su Gavėnų Arvydu, nes galėjau žaisti. Sėdėjau ant Magdalenos Gavėnienės kelių ir norėjau griebti vadžias, bet ji man neleido (aut. past. – M. Gavėnienė, dabar JAV gyvenanti Marijampolės garbės pilietė, meno mecenatė Magdalena Birutė Stankūnė-Stankūnienė). Kartu važiavo Pranas Gavėnas, su kuriuo tėvas susipažino Marijampolės kalėjime ir kuris jam parūpino išvykimo į Vokietiją dokumentus. Tėvui ši kelionė buvo labai skaudi. Jis suprato, kad išvykstam ilgam, o privažiavęs Prūsijos sieną apsiverkė, nes nujautė, kad jau nebegrįš. Mama bandė raminti, bet tėvas žinojo: pervažiavus sieną– kelio atgal nėra.

 

Vokietijoje gyvenome Regensburgo, Viurcburgo, Sigliungo darbo poilsio stovyklose. 1945 m. vasario mėn. britai naktį subombardavo visą Viurcburgo miestą. Aš išėjau su pižama vidury žiemos ir žiūrėjau, kaip ant kalno degė pilis. Tada dingo mūsų daiktai, dokumentai, nuotraukos. Miunchene tėvai nutarė nuomoti butą ir gyventi atskirai. Nors pagal metus buvau per mažas, Augsburge išlaikiau egzaminus ir pradėjau mokytis aukštesnėje klasėje negu man, mažam kaip nykštukui, priklausė pagal amžių. Besimokydamas turėjau problemų, buvau didelis nenuorama, nemokėjau bendrauti su bendraamžiais.

 

Atsimenu, kaip kartą įsiprašiau skautų, kad priimtų mane dalyvauti iškyloje kažkur prie ežerų Bavarijoje. Lietuviai priėmė, globojo ir net leido paburiuoti laivą, kurį aš per neatsargumą apverčiau ir visi atsidūrėm vandeny. Aš dar nemokėjau plaukti, bet kažkas mane ištraukė iš vandens. Bendražygiai dėl tokio nevykusio elgesio supyko ir paliko mane ant kranto. Tėvai sužinoję davė tiek pylos, kad net visi kaimynai girdėjo. Už per griežtą bausmę kažkas tėvą apskundė. Atsimenu, kad jis gavo kvietimą į miesto savivaldybę pasiaiškinti dėl netinkamo elgesio su sūnumi. Teko kartu eiti ir man. Tėvas pamokė, kaip aš turėsiu meluoti. Rodos, pareigą gana sėkmingai atlikau, nes tėvas negavo jokios baudos.

 

Netrukus su tėvais iš Vokietijos išvykome į Pietų Ameriką – Kolumbiją. Tėvas, palikęs mane jėzuitų gimnazijos bendrabutyje, su mama iškeliavo vadovauti tropikų ūkiui. Todėl visą mokymosi gimnazijoje laikotarpį man teko gyventi bendrabučiuose. Jeigu iki dešimt metų gyvenau vienas be draugų, tai kitus dešimt metų turėjau jų net per daug ir nemokėjau su jais sugyventi. Tai ne tik vienturčio sūnaus šeimoje tragedija, nes mama per daug manimi rūpinosi, prižiūrėjo, bet ir žmogaus, kuris nemokėjo bendrauti su savo bendraamžiais.

 

Jau buvau vienuolikos metų, vadinasi, pakankamai protingas, mokėjau ispaniškai. Jėzuitai negalėjo su manimi susitvarkyti ir už nedrausmingumą, išdykavimą išmetė iš Medeljino gimnazijos. Jų nuomone, buvau nesuvaldomas peštukas. Likimo ironija – aš po septynerių metų čia dirbau dėstytoju. Bet ką daryti 11 metų vaikui, išmestam iš mokyklos? Labai bijojau tėvų. Nutariau pabėgti į džiungles. Buvau prisiskaitęs ir Žiulio Verno romanų, ir apie Robinzoną Kruzą, ir apie piratus, todėl nutariau juos pamėgdžioti. Drąsos man tikrai netrūko ir tikėjau, kad nieko blogo neatsitiks. Nutariau džiunglėse apsigyventi visam gyvenimui, kad nuogas galėčiau maudytis kokiam kriokly ir nereikėtų nei rūbų, nei jokių daiktų. Tada susiradau kelią, kuris vedė į Amazonės džiungles. Taip prasidėjo mano avantiūra per visą Kolumbiją. Policija manęs ieškojo, nerado, o visi laikraščiai ir žurnalai aprašė, kad vargšas berniukas buvo pavogtas ir dingo. Tuo metu aš keliaudamas susirasdavau trumpalaikio darbo. Baigiantis dienai, gaudavau šiek tiek pinigų. Aš buvau patenkintas, nes man visai gerai sekėsi. Bet būdavo dienų, kai nerasdavau jokio darbo, tada parke miegodavau pusiau alkanas, bet niekad neprašydavau, kad kas nors man duotų valgyti. Po ilgų klajonių buvau sugalvojęs grįžti namo, bet patekau į policijos rankas. Išlaukiau uždarytas gal savaitę, kol tėvas atvažiavo pasiimti. Niekas, net mano tėvai, negalėjo patikėti, kad aš pats savo valia buvau pabėgęs.

 

Kolumbijoje tėvas ieškojo darbo. Turėdamas administracinio darbo patirties, buvo pasamdytas valdyti milžinišką atogrąžų ūkį, kuris turėjo labai daug žemės. Norint nuvykti iš vieno galo į kitą, reikėdavo lėktuvo. Neilgai jis ten dirbo, nes pirmiausia nežinojo tropikų subtilybių, nemokėjo kalbos ir nesuprato vietinių darbininkų skirtingo būdo. Tėvo gabumai buvo pamesti tarp tropikų palmių ir bandymo tvarkyti žemės ūkį kaip Lietuvoje. Tūkstančiai galvijų, kuriuos vienąkart per mėnesį reikėjo apžiūrėti, suskaičiuoti, pagydyti, susipažinti su prieaugliu… Tai buvo per sunku europietiško ūkio atstovui, tad tėvas tiesiog iš ten pabėgo ir grįžo į Medeljiną, kur jo laukė daugybė naujų egzotiškų projektų.

 

 Jis nutarė ieškoti darbo mieste. Kaip tik prireikė mokytojo vienam iš turtingiausių Medeljino miesto jojimo klubų „Club hipico”. Tėvas prižiūrėjo arklius ir mokė klubo lankytojus joti, šokinėti su žirgais per kliūtis ir pan. Šito sugebėjimo buvo išmokęs tarnybos metu Lietuvos kariuomenėje. Man tai buvo rojus, nes veltui gaudavau pajodinėti geriausiais žirgais. Tėvas tame klube dirbo dvejus metus. Palikęs šį darbą, jis norėjo grįžti prie savo mėgstamo darbo žemės ūkyje, tik šį kartą rinkosi ne tropikus, bet ūkį kalnuose. Išsinuomotame ūkyje man teko pirmą kartą važiuoti traktoriumi, kirsti kopūstus, pjauti žolę ir prižiūrėti darbininkus. Čia tėvui gerai sekėsi, bet viską sujaukė jo partneris lietuvis, kuris, pasinaudodamas tėvo patiklumu, jį apgavo. Tėvas vėl atsidūrė samdinio vietoje.

 

Praėjus keletui metų, tėvas įsikūrė gražiame kalnų miestelyje Manizales. Ūkis buvo užmiestyje. Gerai prisimenu eukaliptų alėjas, karvių išmindžiotas pievas. Įsiminė man patikėti vasaros darbai – reikėdavo kiekvieną rytą sverti pieną, sugalvoti karvėms naujus vardus. Ten mano tėvas susikirto su vienu bernu, kuris norėjo jį nudėti su machete, bet tėvas, kaip pats sakė, ne veltui buvo išmokęs džiudžitsu veiksmų. Būdamas 55 metų sugebėjo apginti savo gyvybę. Nepamenu, kiek metų jam teko ten dirbti, bet netikėtai jis nusprendė persikelti į Cali, kur, kaip ir Manizales, lietuvių beveik nebuvo.

 

O aš pramokau gerai kalbėti ispanų kalba ir net gavau prizą už vieną esė, parašytą kolegijoje ispaniškai. Tada supratau, kad turiu talentą rašyti. Grižęs į Medeljiną, būdamas 16 m., pradėjau rašyti į „El Colombiano”, svarbiausą miesto laikraštį. Rašydavau apie viską, nors, rodos, mano pirmi straipsniai buvo apie filmus, nes kaip tik tuo metu vyko rusų filmų festivalis. Būdamas 22 m., šį tą buvau pasiekęs – išleidęs dvi knygas, dažnai rašydavau straipsnius kultūrinėmis temomis.

 

Pusę metų prieš išvykstant iš Kolumbijos, tėvas išgelbėjo man gyvybę. Kažkas man miegančiam trenkė lygintuvu į veidą ir stipriai sužeidė. Mane be sąmonės tėvas skubiai nuvežė į Bogotos ligoninę. Du daktarai, kurie neseniai buvo baigę stažuotę Minesotoje, padarė operaciją. Po keleto dienų sužinojau, kas man nutiko. Gyvybę daktarai išgelbėjo, tik dar ilgai neleido pasižiūrėti į veidrodį, taip buvo sumaitotas mano veidas.

 

Vienas iš Bogotos universitetų pasiūlė stipendiją ir mokytis JAV. 1962 m. nutariau baigti mokslus universitete ir sugrįžti į Kolumbiją dėstyti tame pačiame universitete. Per JAV ambasadą gavau vizą. Pradėjau studijuoti Niujorke Fordhamo universitete, tuo pat metu dirbau vienoje UPI žinių agentūroje. 1962 m. į Čikagą atvyko abu tėvai. Čikagoje jie susitikdavo su prelatu M. Krupavičiumi, P. Plechavičiumi ir daugeliu kitų Lietuvos išeivijos veikėjų. Tais pačiais metais tėvas mirė.

 

Mama iki pasitraukimo iš Lietuvos buvo namų šeimininkė, bet kartu ir aktyvi bendruomenės veikėja, užsiėmė labdaringa veikla. Mums gyvenant Vokietijoje, dirbo įvairius darbus, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Kolumbijoje vėl jai teko šeimininkės vaidmuo, padėjo tėvui valdyti milžiniškus ūkius. Medeljine vadovavo jojimo klubo valgyklai, priimdavo svečius. Jos rūpestis buvo prižiūrėti darbininkus ir išmokėti jiems algas.

 

Mama turėjo poetišką sielą, labiau mėgo gyventi savo susikurtam pasauly, negu rūpintis kasdieniškais dalykais. Ji buvo gilios dvasios ir trapaus kūno žmogus, mylėjo gamtą, muziką, meną ir literatūrą. Klausydama H. von Karajano diriguojamų orkestrų muzikos ar skaitydama V. Mačernio, A. Kamiu, D. Mondo, T. de Kardino kūrybą užmiršdavo net pavalgyti.

 

Po tėvo mirties porą metų gyveno Čikagoje, vertėsi dirbdama lietuviškose parduotuvėse. Persikėlusi gyventi pas mane į Niujorką iki pensijos prižiūrėjo namus ir įstaigas. Gyveno Manhetene, čia ir mirė 1974 m. Palaidota Cypress Hills kapinėse, kuriose laidojami lietuviai.

 

 

Giminės istorinės šaknys siejamos su Barboros Radvilaitės pirmuoju vyru Stanislovu Goštautu. Goštautai užima reikšmingą vietą XIV–XVI a. LDK valstybėje. Lietuvos centriniame valstybės archyve yra sovietų sudaryta slapta Goštautų giminės kartoteka. Ten tarp kitų asmenų yra minimas ir mano tėvas V. Goštautas. Stebėtina, kad autentišką Goštautų giminės genealoginio medžio kopiją radau Paryžiuje, kai 1999 m. aplankiau labai tolimą giminaitį Pierre Gochtovtt.

 

Dar yra lenkiškas genealoginis medis, sudarytas 1837 m., patvirtintas 1904 m. bajorų susirinkime. Ten buvo įrašytas mano senelio Vladislovo Petro Goštauto vardas. Iš jo augintų dešimties vaikų mano tėvas buvo aštuntas vaikas šeimoje. Giminės kilmės istoriją išspausdino „Naujoji Romuva” 2001 m. (Goštautas S. Goštautai. Naujoji Romuva. 2001. Nr. 5).

 

2000 m. vasarą Goštautų giminės palikuonys susirinko Ignalinoje. Atvyko iš viso pasaulio apie 200 žmonių, kalbančių angliškai, prancūziškai, lenkiškai, itališkai, ukrainietiškai ir kt. kalbomis, skirtingai rašomomis pavardėmis. Per Goštautų giminės susitikimą P. Gochtovtt parengė – nė kiek neperdedu – septynių metrų genealoginį labirintą, kuriame kiekvienas dalyvis galėjo rasti savo šaką. Goštautų giminės genealoginiame medyje yra ir V. Goštauto šaka, vadinama raseiniške. Mano giminaičiai išsibarstę po Rusiją, Lenkiją ir Amerikos kontinentą. Ši šaka atsiskyrė nuo žymios Goštautų giminės maždaug XV a., kai Lietuvos kanclerio Jono Goštauto brolis Albertas Goštautas susipyko su karaliumi ir pasitraukė į Žemaitiją. Alberto anūkas Andrius davė pradžią dviem Goštautų šakoms: Jurgio – Raseinių ir Jokūbo – Kėdainių.

 

Beje, daug kam kyla klausimų, kur dingo Goštautų dvarai, pastatai ir sodai. Atsakymas paprastas: pagal anų laikų tradiciją tik tiesioginė giminės šaka paveldėdavo turtą ir dėl to net 258 Alberto Goštauto dvarai tapo Žygimanto Augusto nuosavybe. Kiti Goštautų dvarai buvo atimti po 1830–1831 m. ir 1863–1864 m. sukilimų.

 

 Algimantas Babeckas

Šaltinis: suduvosgidas.lt