Prasidėjo 2014-ieji, o aš iš lentynos išsitraukiau „Metus“, kad – Donelaičio šnekta – savo dvasią padabint galėčiau. Pasieškojau žinių ir apie autorių, nes dauguma jų, deja, jau išgaravusi iš galvos.
XVIII amžiuje Karaliaučiaus universitetas išlavino du lietuvius intelektualus: Imanuelį Kantą ir Kristijoną Donelaitį. Abu juos siejo ta pati intelektualinė aplinka, skyrė asmeniniai įsipareigojimai ir apsisprendimai. Kantą labiau domino modernaus žmogaus savarankiškumas, pasaulio tautų taika. Donelaitis rūpinosi nykstančios tautos išlikimu. Ar jie kada nors susitiko, kalbėjosi? Nėra išlikę tokių žinių. Kantas buvo 10 metų jaunesnis už Donelaitį. Bet žinia, kad abiem dėstė tie patys universiteto profesoriai, Europos mokslo garsenybės.
K. Donelaitis, Apšvietos žmogus, savo išskirtine patirtimi gali būti mūsų laikų išmintingas dalyvis. Jo patirtis, nuostatos, mąstymas reikalingi mums šiandieną. Ypač svarbūs yra Donelaičio epe iškelti žmogaus ir pasaulio darnaus sugyvenimo klausimai. Savo laiku Vydūnas aiškino, kad Donelaičio „Metai“ yra lietuvių tautos išlikimo programa. Čia vaizduojama Vyžlaukio valsčiaus lietuvininkų bendruomenė, kovojanti dėl savo garbės, papročių, kalbos, tapatybės, dėl išlikimo. Tautiškumas „Metuose“ iškeliamas kaip būtina žmogaus moralės atrama, o gimtoji kalba – kaip svarbiausias tautiškumo dėmuo. Donelaičio teigimu, atsisakymas savo kalbos, papročių, religijos – tai griovimas moralinės pasaulio tvarkos, praradimas dorovės. Lietuviai, pagal Donelaitį, kad išliktų savimi, visų pirma privalo būti dori, „viežlybūs“ – t. y. teisingi, garbingi, kilnūs ir sąžiningi.
Jau XVIII a. pradžioje Prūsų Lietuvos lietuvių bendruomenė susidūrė su dvejopais požiūriais. Į lietuvius buvo žiūrima globėjiškai, kaip į išlikusius senovės gyventojus, ir iš aukšto, kaip į menkesnius, atsilikusius, necivilizuotus.
Apšvietos amžiuje Mažojoje Lietuvoje buvo rengiami projektai, norint lietuvius prijungti prie pažangios vokiečių tautos. Krašto bažnyčių ir mokyklų inspektorius, Karaliaučiaus universiteto profesorius Johanas Heinrichas Lysius 1719 metais ragino atsikratyti per brangių lietuviškų religinių knygų leidybos ir naudotis gausiomis ir pigiomis vokiečių knygomis, nes „evalingeliškoji Lietuva yra maža žemė“, o joje lietuvių kalba jau tokia reta, kad po dešimtmečio visai išnyks ir visi kalbės vokiškai.
Kristijonas Donelaitis, kilęs iš „tikrų lietuvių laisvųjų valstiečių“, gerai išmanęs Antikos filosofiją ir literatūrą, iš atminties citavęs Vergilijaus „Eneidą“, kaip ir Kantas domėjęsis mechanika bei gamtos mokslais, krašte garsėjęs savo paties pagamintais mikroskopais, termometrais, barometrais, klavesinais ir net fortepijonu, sekęs Antikos filosofais. Jis sąmoningai pasirinko tarnavimą lietuvių tautinei bendruomenei, stojo greta valstiečių baudžiauninkų ir įsijungė į lietuvių kalbos ir kultūros gynėjų gretas. Poetas barė, gynė, rėmė lietuvius, kol pagaliau jų gyvenamą žemę, žmones, paukščius, gyvūnus ir augalus perkėlė į literatūrinį kūrinį. Taip suteikė jiems nemirtingumą. Tam tikslui pasirinko antikinę Homero ir Vergilijaus eilėdarą – hegzametrą. Tai kodas, kuriuo išaukštino savo didvyrius – lietuvius.
Manoma, kad „Metus“, savo didįjį darbą, Donelaitis kūrė visą gyvenimą. Poetas kiekvieną eilutę kantriai ir rūpestingai šlifavo. Šis kūrinys iki dabar pilnas paslapčių. Jis turi ne vieną sluoksnį ir gali būti įvairiais būdais interpretuojamas, įvairiais raktais rakinamas. „Metus“ galime skaityti kaip idilę, vaizduojančią žemdirbio gyvenimą gamtoje. Galima nagrinėti kaip Apšvietos laikų didaktinę poemą, kuri moko gyventi. „Metus“ galime skaityti ir kaip realistinį kūrinį, kuriame tikroviškai aprašoma valstiečių buitis, vaizduojami tipiški jų charakteriai. Jie siejami taip pat su romantizmu. Juk romantikams būdingas išskirtinis požiūris į gamtą ir žmogų. Be to, „Metus“ galime interpretuoti kaip eiliuotą pamokslą ar kaip pasakėčių pynę. Bet visų pirma pastebime, kad Donelaičio vaizduojamas būras – tai lietuvių tautos atstovas. Jis išreiškia tautos būdą ir mąstyseną. Lietuvio charakteriui būdinga rami, kūdikiška sąmonė, tauri mąstysena, kuri bodisi bet kokia priespauda ir nedorybe, tyra tėvynės meilė ir nuoširdi Dievo baimė.
Yra žinoma, kad K. Donelaitis ruošė šį kūrinį spaudai, bet autoriui gyvenant darbo išleisti nepavyko, ir tik atsitiktinumas lėmė, kad mus epas pasiekė. Donelaičiui mirus jo bevaikė našlė rankraščius atidavė bičiuliui Jordanui. Kitas kunigas, susižavėjęs „Metais“, pasidarė jų nuorašus. Šie nuorašai ir leido vėliau Rimšai atkurti epo turinį ir jį praėjus beveik 40 metų po Donelaičio mirties – išleisti.
Kalbant Justino Marcinkevičiaus mintimis, norisi pakartoti, kad Donelaičio žemė – tai lietuviško žodžio Jeruzalė. Tai žemė šventa, bet ir tragiška. Tą tragizmą Donelaitis jautė. Jo laikais 1/3 lietuvių dar mokėjo savo kalbą, bet pabaiga buvo neišvengiama. „Donelaičio žemė, tai išvyto lietuviško žodžio žemė. Turime tą žodį priglausti savyje ir kaip tautinės amžinybės ugnį perduoti vieni kitiems iš kartos į kartą“ (J. M.). Mūsų žemė – kupina panašaus tragizmo. Joje dar gyva lietuviška dvasia, bet „vėjai su sparnais“ čia vis nenustoja „mūdraut“, „o šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia“.
M. Malinauskienė, punskas.pl