Rugsėjo 27 d. Vygrių nacionalinis parkas surengė mokymą ekskursijų vadovams. Jame teko dalyvauti ir kelioms lietuvėms.
Ypač sužavėjo Vygrių nacionaliniame parke jau 22 metus dirbančio miškininko Zdzislavo Zaborovskio (Zdzisław Zaborowski) vadovaujama ekskursija po Seiniją. Jis pasakojo apie vietas, kur jau nedaug išlikę autentiškų baltiškų ar jotvingiškų pavadinimų. Tikino, kad visi esame kilę iš jei ne baltų, tai jotvingių genties, visų šaknys tos pačios. Keliavome senuoju keliu, kuriuo nuo XIII iki XVII amžiaus Lenkijos karaliai ir Lietuvos kunigaikščiai važiavo iš Krokuvos į Vilnių ir atgal (ypač Vytautas, pamėgęs Vygrius, kur sustodavo nakvynei ir medžioklei).
Išvykos kelias vedė pro Vygrius Berznyko link, pro Pamario (Pomorze) vietovę, kurios pavadinimą aiškinta taip: švedų puolimo metu nuo maro mirė daug vietinių žmonių, turbūt jotvingių. Nespėta jų laidoti, todėl lavonai buvo metami į ežerą, vadintą Maru. O upė, kuri čia atplaukia iš Seinų, vadinta Siena/Seina, vėliau Mara (irgi nuo maro). Išlikusi autentiška dauba su sruvenančiais šaltiniais, kur mirusius būtina buvo apvalyti – įnešant su maldomis į tą daubą. Spėjama, kad ant kalvos išlikusi seniausia apylinkės šventovė (koplyčia). Žmonės mena tokią legendą: kryžiuočiai, išvogę vienuolių kamendulių turtus Vygrių vienuolyne, juos čia užkasė. Žmogelis, ardamas žemę, tuos turtus aptiko. Išvyko Amerikon, bet sąžinė graužė, kad nepaliko atminimo savo gimtinėje. Tad siuntė dolerius savo giminaičiui, kad šis toje vietoje pastatytų bažnyčią. Tačiau tas gėrė, tad liko nedaug pinigų ir jų pakako vos koplytėlei. Ji išlikusi iki šių dienų – ant aukštos kalvos, tokiame pačiame aukštyje kaip Seinų bažnyčia, nes iš čia gerai matosi Seinų bažnyčios bokštai.
Vygrių nacionaliniam parkui priklauso ir daug miškų. Vienas jų supa paslaptimi Paseinėlių (Posejnele) piliakalnį. Nieks nežino, kaip iš tikrųjų tas piliakalnis su dviem kalvomis ir priešpilių bokštų vietomis vadintas.
Ekskursijos vadovas įdomiai pasakojo, kad Seinijos pagrindinė pilis buvo Rudaminos piliakalnyje. Pora kilometrų nuo Rudaminos piliakalnio stūkso dar du mažesni piliakalniai. Į šiaurės vakarus nuo jo esantis Elveriškės piliakalnis dar vadinamas Eglynkalniu. Į šiaurę nuo Rudaminos piliakalnio nutolęs Gumbelių-Maišymų piliakalnis. Spėjama, kad jie sudarė vientisą gynybinę sistemą. I tūkstantmečio pabaigoje įrengti Elveriškės bei Gumbelių-Maišymų piliakalniai buvo Rudaminos piliakalnio priešpiliai.
Miškininkas, kaip didžiulis archeologijos ir turizmo entuziastas, išstudijavęs daugel veikalų ir aplankęs visus Lietuvos piliakalnius, prieš ketverius metus tyrinėjo ir šią jo surastą vietą. Čia yra ir senų ąžuolų, kur protėvių melstasi, ir šaltinių. Piliakalnis esąs prie Pamario (Pomorze) ežero ir per jį plaukiančios Seinos (Marycha) upės. Miškininkas kalbinęs vietinius senus žmones, matavęs ir analizavęs, lyginęs su Lietuvos piliakalniais. Šis piliakalnis masyvus. Štai čia galėjo būti antra pagal svarbą Seinijos vieta po Rudaminos piliakalnio.
Vieta užmiršta, bet reikia ją atgaivinti. Dviguba kalva užima 2 ha, yra rezervato pietinėje dalyje, apaugusi senomis pušimis ir riešutmedžiais, su stačiu šlaitu ypač iš pietų pusės. Piliakalnio plotas apie 20 ha. Pro jį iš šiaurės plaukia upė. Kaip ir kalvos su koplytėle, šio piliakalnio aukštis – 150 metrų virš jūros lygio. Kalvas juosia gilus griovys. Sakyta, kad piliakalnis buvo nuo seno apsaugotas nuo bet kokios ūkinės veiklos, nes griovys trukdė ypač išnešti medžius.
Pamatėme, kaip iš šiaurės vakarų piliakalnį pusžiedžiu juosia ne vienas jau kiek laiko nugludintas pylimas. Du išėjimai ir įėjimai, nuo upės pusės ir priešingos pusės iš pietų – žemesnė vieta tarp kalvų.
Piliakalnio vakarų papėdėje buvusios dvi sodybos. Dabar čia tik akmenų ir plytų krūva.
Miškininkas entuziastas stengiasi populiarinti šią istorinę su Lietuva susijusią vietą, bet be didesnio atgarsio. Jam rūpi šią vietą išskirti iš rezervato ir pažymėjus takelius leisti lankyti turistams. Jis ne kartą siūlė archeologams imtis tirti šį piliakalnį, bet kol kas susilaukęs tik pažadų. Spėja, kad šis piliakalnis, kaip ir daugelis jo lankytų Lietuvoje, taip pat turėjo būti galinga tvirtovė, saugojusi nuo kryžiuočių. Medinės pilies ar gynybinių užtvarų gali būti žemėje išlikusios medžio liekanos – stulpų galai, kuolai. Verta čia ieškoti medienos ir keramikos liekanų.
Linkime p. Z. Zaborovskiui sėkmės ir kad jo siekiai būtų įgyvendinti.
Kitos šios dienos įdomybės Vygrių nacionaliniame parke – tai keliavimas pėstute edukaciniu takeliu – liepteliu ir naudingų bei nenaudingų augalų miške prie užpelkėjusio ežero atpažinimas.
Apie miškininko nurodytus dviratininkų takelius ir apie jį patį parašysiu vėliau. Jo šaknys lietuviškos – motina kilusi iš Jonaraisčio. Jis gerai skaito lietuviškai, bet trokšta išmokti ir laisvai kalbėti.
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl