Laikas vis eina. Laikas vis laukia.
Šešiolikmečiai žiūri į laiką,
šešiolikmečiai rašo ir braukia,
taiso skausmingai kiekvieną klaidą.
(Just. Marcinkevičius)
Poeto Justino Marcinkevičiaus skausmingai apraudotiems „šešiolikmečiams trisdešimtųjų metų gimimo“ šiais metais sukanka 85-eri. Vieni iš jų jau seniai žemėje miega, bet, be abejo, yra ir laimingųjų, kurie švęs gražią savo amžiaus sukaktį. Įvairios datos nejučiomis verčia susimąstyti, primindamos gyvenimo kelyje sutiktus žmones.
Vienas tokių žmonių yra mokytojas Vytautas Labulis, apie kurį reikia kalbėti jau būtuoju laiku. Kažkada dažnai susitikdavome Alytaus gatvėse ir pasikalbėdavom įvairiomis temomis. Dabar iš praeities ūkų taip noriu ištraukti tą tolstančią prisiminimų pynę, kad atsiskleistų likimas žmogaus ir mokytojo, gimusio būtent tų lemtingųjų 1930 m. vasario 16-ąją.
Mano tėviškė šalia judraus plento Alytus–Lazdijai, todėl vaikystėje mėgdavau žvelgti į jį, stebėdavau pravažiuojančias mašinas, kurių buvo keliskart mažiau negu dabar, dažnai nudardėdavo vežimai, o daugiausia kulniuodavo pėsčiųjų. Atkreipiau dėmesį į vieną vyrą, kuris pralėkdavo visada maždaug tuo pačiu metu, vakarop. Visuomet skubėdavo, niekada neidavo žingsniu, tik vis ristele. Kažkas puse lūpų prasitarė, kad jis grįžęs iš Sibiro. Kaip ir kodėl, niekas neklausinėdavo, išvis vengdavo apie tai kalbėti. Aš savo vaiko protu skaičiavau, kiek daug žmonių grįžta, o žodis „Sibiras“ nuo kūdikystės dienų buvo tapęs kažkokia pabaisa.
Kiek vėliau sužinojau, kad tas paslaptingas, dažnai plentu pro mano tėviškę lekiantis vyras yra mokytojas ir mano tėčio pusbrolis. Jo gimtinė netoli Alytaus, Likiškėlių kaime. Iš ten jis išsinešė tėvelių ir šešeriais metais jaunesnės sesutės Emilijos meilę, beržų ošimą ir naminės duonos kvapą. Be abejo, čia aplankė ir mėlynoji svajonių paukštė, kurią jis vijosi visą gyvenimą, o ji išsprūsdavo ir plasnodavo pro šalį. Tačiau jis niekada nekeikė savo dalios.
Neprisimenu, kada prasidėjo artimesnis mūsų bendravimas. Dabar tenoriu iš atsiminimų nuotrupų tarsi iš mažų gintaro gabalėlių sudėlioti mozaiką – mokytojo ir žmogaus portretą.
Kartą susitikom miesto sode, netoli senosios Alytaus gimnazijos (1919). Nesupratau, kodėl jis vis žvilgčioja į Žaliąją mokyklą. Paprastai kalbėdamas jis žiūrėdavo į akis, buvo labai pagarbus, visada įsiklausydavo į mano žodžius, nuoširdžiai stengdavosi, kad kartais gana ilgi pokalbiai būtų turiningi, kalbėjo labai taisyklingai. Pagaliau nejučiomis ištarė:
– Tai mano gimnazija… Mano jaunystė.
Jo žodžiuose buvo tiek pagarbos ir meilės, kad aš, sulaikiusi kvapą, vyliausi išgirsti dar ką nors labai gražaus. Deja…
– Tada mes buvom šešiolikmečiai, nekentėm sovietų valdžios, tikėjom Lietuvos laisve. Slapta platinom atsišaukimus prieš sovietų valdžią. Labai bijojom, bet vis tiek ėjom. Kartą prisėlinau prie gimnazijos, keletą kartų apsidairiau, atrodo, nieko nesimatė, buvo tylu. Drebančiom rankom išsitraukiau iš kišenės lapelį ir siekiau priklijuoti. Staiga pajutau, kad kažkas stipriai sugriebė mane už kitos rankos. Tai buvo čekistas.
Patylėjo ir tyliai pridūrė:
– Už tai atpyliau penkerius metus Karagandos lageriuose. Dirbau traktorininko padėjėju, prikabinėtoju. Buvau šešiolikmetis, todėl gavau mažiau, jeigu būčiau pilnametis, tai būtų atrėžę 10 metų.
Tai pasakęs, baugščiai apsidairė aplinkui, tarsi ir dabar kažkas sektų jo kiekvieną žingsnį ar žodį, ir karčią minčių giją audė toliau:
– Grįžau į išsvajotą Tėvynę ir pasijutau svetimas tarp savų. Sovietinė valdžia visus politinius kalinius ir tremtinius laikė priešais: neleido prisiregistruoti norimoje vietoje, kliudė įsidarbinti pagal specialybę, neįmanoma buvo sąžiningai ir oriai užimti vadovo postą, nes įtarūs žvilgsniai bylote bylojo: „Tu esi nepatikimas, nes buvai „ten“.
Supratau, kad priešais mane stovėjo žmogus, silpnas kūnu (iš prigimties silpna širdis), bet tvirtas dvasia. „Didysis nusikaltėlis“ Vytautas Labulis, grįžęs iš Karagandos „kurortų“, šiaip taip įsidarbinęs F. Dzeržinskio kolūkyje (Alytaus r.) apskaitininku, iš karto kibo į mokslus, tarsi norėdamas susigrąžinti prarastą laiką. Sėkmingai baigė Alytaus vakarinę (pamaininę) mokyklą ir stojo į Vilniaus V. Kapsuko universitetą. Pasirinko Istorijos-filologijos fakultete studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Jaunuolio, paženklinto lagerio ženklu, į stacionarą mokytis nepriėmė, tačiau jis rankų nenuleido – pradėjo studijuoti neakivaizdiniu būdu.
Tuo metu buvo jaučiamas mokytojų stygius, todėl Vytautui Labuliui pavyko įsidarbinti Pupasodžio aštuonmetėje mokykloje (Alytaus r.). Dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, kūno kultūrą bei muziką, subūrė mokinių chorą. Iki vėlumos užtrukdavo treniruotės prieš sporto varžybas, tačiau ne tik mokiniai buvo laimingi, bet ir mokytojas, kai jas laimėdavo (vadinasi, kruopščiai rengtasi ne veltui). Dirbo su didele meile ir pasiaukojimu, niekada negailėdamas savo laiko, neskaičiuodamas papildomai išdirbtų valandų. Niekada net į galvą nešovė mintis prašyti už jas papildomo užmokesčio. Mokytojas grojo akordeonu, skambino gitara, mandolina, pianinu, turėjo gražų balsą ir mėgo dainuoti, gal todėl mokiniai noriai lankė choro repeticijas, o baigę mokyklą buvo dėkingi už pamokas ir nuoširdų bendravimą. „Muzika ir sportas – nekalčiausi dalykai“, – ne kartą prasitardavo.
Labai stengėsi išmokyti vaikus gimtosios kalbos. Žinoma, tekdavo nugalėti save, kai per literatūros pamokas reikėdavo aiškinti socialistinio realizmo metodą, atskleisti Lenino paveikslą lietuvių literatūroje, tačiau visada stengėsi, nes labai bijojo, kad kažkas kažko neįtartų. To meto programose buvo nurodyta gana nemažai kūrinių, kuriuos mokiniai privalėjo išmokti atmintinai. Mokytojas jų atmintinai mokėjo dvigubai daugiau. „Neturiu teisės reikalauti iš mokinio to, ko pats nežinau“, – mėgdavo visada pabrėžti. Pirmiausia mokytojas raiškiai atmintinai pasakydavo eilėraštį ar prozos ištrauką, o tada aiškindavo, mokydamas suvokti grožinės literatūros kūrinį.
Praslinkus nemažai metų, dirbo kitoje – Pivašiūnų vidurinėje mokykloje (Alytaus r.). Nors jau turėjo didelę pedagoginio darbo patirtį, vis tiek kruopščiai ruošėsi kiekvienai pamokai. Iki išnaktų taisydavo mokinių rašinius ar savarankiškus darbus, norėdamas kuo greičiau grąžinti, analizuodavo padarytas klaidas, daug dirbdavo su mokiniais individualiai, jeigu reikėdavo, po pamokų.
Sulaukęs pensinio amžiaus, iš karto išėjo į užtarnautą poilsį. „Mokytojas turi pasitraukti laiku, kaip aktorius nuo scenos. Negaliu žiūrėti, kai dirba pensininkai, sveikatos negalių kamuojami, netvarkingai apsirengę.“ Jis pats tikriausiai niekada nedrįso įžengti į klasę nevilkintis kostiumu. Visada balti marškiniai, tvarkingai parištas kaklaraištis, nublizginti batai.
Vytauto Labulio baimė dėl savo praeities baigėsi su Atgimimu. Prisimenu, aušo gražus pavasaris jau laisvoje Lietuvoje. Atsitiktinai vėl susitikom gatvėje. Pirmi žodžiai vietoj pasisveikinimo – „Lietuva laisva“. Po daugelio metų pamačiau jį laimingą. Atrodė, kad savo džiaugsmą jis nori šaukte iššaukti visam pasauliui. „Ar tu girdėjai, kad skamba kažkada uždraustos dainos?“ Ir čia pat tyliai uždainavo:
Išėjo vyrai ginti Tėvynės
Drąsūs ir narsūs tarsi arai.
„Dainuoju, nes žinau, kad daugiau manęs nesuims ir į lagerį neįkiš“, – entuziastingai liejosi žodžių upė. Žiūrėjau į jį ir gėrėjausi: juk taip džiaugtis gali tik žmogus, savo kančią sudėjęs ant tautos Laisvės aukuro.
Šie metai suskaičiavo dešimtmetį, kai mokytojas Vytautas Labulis ilsisi šalia savo tėvelių Alytaus (Daugų g.) kapinėse. Nežinau, kodėl, bet net kapų tyloj dažnai suskamba girdėtos dainos žodžiai – dabar jau tarsi priesaika: branginti Laisvę.
Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė, punskas.pl