Nebūna vienos rūšies paukščių, vienos rūšies spygliuočių, vienos veislės vilkų. Nebūna vienodų vaikų, vyrų. Lygiai nebuvo ir nėra vienodų moterų.
- Clarissa Pinkola Estes
Moteriškumas. Kas jis? Kaip jis buvo suvokiamas seniau ir kaip dabar mūsų kultūrinėje aplinkoje? Atsakymas dažnai būna paviršutiniškas. Giliau pažvelgus į pačią moteriškumo esmę, neabejojant teks pripažinti, kad moters prigimtis daug paslaptingesnė, o dvasinis gyvenimas įvairesnis, nei paprastai suvokiama. Šitaip mąstant sunku kalbėti apie idealus. Verta panagrinėti įvairių laikų rašytojų sukurtus moterų įvaizdžius.
Ypatingai jautriai ir giliai į problemą žvelgia mokslininkė ir poetė, rašytoja, contadora (senųjų tradicijų saugotoja) daktarė Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais”. Rašytoja suteikia galimybę patekti moteriai į tamsiausius jos sielos kampelius ir iš naujo surasti savy neišnaudotas galimybes. Tai savotiška dvasinė kelionė prie savo šaknų per subtilų mitų ir pasakų tiltą.
Kas, C. P. Estes požiūriu, ta pirmykštė moteris? Atsakymas yra jau knygos pavadinime. Sveika moteris, panaši į sveiką vilkę: žaisminga, atsidavusi, pasižyminti aštriais pojūčiais, smalsi, stipri ir ištverminga, sugebanti greitai prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Moterį, kaip ir vilką, laikas labai skriaudė. Vilkas net ir pasakose liko blogio simboliu („Raudonkepuraitė“), o moteris – nuo patriarchalinių laikų – nuodėmės šaltiniu.
Per daugelį amžių moteris, slopinama ir varžoma įvairių normų ir taisyklių, prarado ryšį su savo pačios instinktais ir intuicija, su savo protėviais ir giminėmis, tradicijomis. Čia slypi giliausios moters dvasinių problemų šaknys. C. P. Estes skatina atsakymų į pamatinius būties klausimus ieškoti išminties lobynuose – mituose bei seniausiose pasakose. Autorė pateikia pasakojimą apie moterį – La Lobą. Šios moters vienintelis darbas – rinkti kaulus. Labiausiai jai patinka rinkti vilkų kaulus. Ir ji renka, renka juos, kol surenka skeletą. Kai jau visi kaulai guli sudėti, La Loba sėda prie laužo ir dainuoja, ir jai bedainuojant žvėris atgyja, kaulai ima trauktis oda, plaukais. La Loba toliau dainuoja, vilkas pradeda kvėpuoti, pašoka. Ji tebedainuoja, ir vilkas pradeda bėgti tolyn laukais. O kai ant jo tam tikru kampu krenta saulės spindulys ar mėnulio šviesa – atrodo, kad tai besijuokianti moteris bėga tolyn į horizontą…
Taip poetiškai Estes supranta instinktyvios moterų prigimties įsikūnijimą, jų išminties lobyną.
Su Clarisa buvome nusikėlę į pačius seniausius laikus. Dabar panagrinėkime, kaip į moterį ir moteriškumą žvelgiama XX a., ir kartu su lietuvių dramaturgu Juozu Grušu panagrinėkime jo sukurtus istorinius moterų personažus.
Viena iš jų – tai pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė. Elžbietos paveiksle atsispindi viduramžių pabaigos gyvenimo fonas. Ji pripildyta karčios melancholijos. Nėra joje gyvenimo džiaugsmo, pasitikėjimo savo jėgomis. Elžbieta nemoka ir nenori kovoti už savo garbę, meilę, įsitikinimus. Ji nebe veikianti, o greičiau visko atsisakanti asmenybė. Savo padėtį ji gerai suvokia, tačiau nežengia jokių žingsnių, kad ką nors pakeistų. Į neteisybę reaguoja kaip neišvengiamą reiškinį. Iš tokios padėties ją gali išvaduoti tik mirtis. Viduramžiais nebuvo įprasta garbinti gyvenimą ir pasaulį. Dažniausiai minimos tik kančia ir neviltis. Galbūt todėl viduramžių moteris, kurios kūną slepia gilios drabužių klostės, tai liūdesio, trapumo, nelaimės, mirties misterijos mišinys.
Be jokios abejonės, J. Grušo kūrinyje ypatingą vietą užima Barbora Radvilaitė. Jos laikysena, pasaulio matymas būdingas renesanso epochai. Radvilaitės personažą galime traktuoti kaip to laikotarpio žymę.
Barbora dramoje parodoma kaip išsilavinusi eruditė. Ji kalba vietinėmis kalbomis: lenkų, lietuvių. Moka lotynų, vokiečių, italų. (Istorinė Barbora nebuvo tokia išsilavinusi kaip Grušo dramoje. Matyti, kad rašytojui šis jos paveikslo akcentas buvo kažkodėl svarbus.) Be didelio intelekto, Barbora yra idealiai graži, vitališka, stiprios valios, žinanti, ko nori, ir to siekianti moteris. Su Žygimantu Augustu jungia ją stipri meilė. Barbora patiria svaiginančių jausmų pilnatvę, taip pat yra aktyvi veiksmo dalyvė. Dramoje ji grumiasi ne tik dėl savo teisės mylėti, bet ir dalyvauja įvykiuose, lemiančiuose šalies likimą. Gyvenimas neteka jai pro šalį. Deja, tragiškai susiklostęs likimas sugriauna jaunos moters svajones…
Įdomus yra J. Grušo vaizduojamas Žygimanto Augusto motinos portretas. Bona savo charakteriu primena baroko moterį. J. Grušas pabrėžia jos visų pirma neigiamus bruožus. Tai diktatorė, racionalistė, kuri jausmams nebeturi vietos. Karalienė Bona – tai blogio, netolerancijos, intrigų, stagnacijos įsikūnijimas. Tai ji naikina Barboros kuriamą Lietuvos viziją. Bona yra nepaprastai tvirto charakterio asmenybė. Ji norėjo sukaupti tiek turtų, sudaryti tokį kapitalą, kuris padarytų karalių materialiai nepriklausomą nuo bajorų malonės. Nors Bona buvo absoliutizmo šalininkė, ji europinio mąstymo moteris: išsilavinusi, protinga, bet neįstengia išsivaduoti iš barokiško sąstingio.
***
Šioje straipsnio dalyje noriu daugiau dėmesio skirti moterims valstietėms. Nusikelkime į 1863 metų sukilimo laikus ir pažvelkime į Jono Biliūno sukurtą Juozapotos personažą („Liūdna pasaka”). Juozapota – tai graži, tauri, darbšti, jautri, pilna nuojautų, pamaldi moteris. Ji nemėgsta apkalbų, svajoja apie šviesią ateitį. Jos gyvenimo tikslas – duoti kitiems laimę, dalintis ja su kitais. Juozapotos paveiksle yra įsikūniję tautiniai paprastos moters bruožai. Ji yra lietuvės moters kančių ir nelaimių ilgaamžėje kovoje dėl laisvės simbolis. Juozapota taip myli vyrą, kad jo žuvimas yra jos pačios dvasinė mirtis. Apysakos epiloge Juozapota tampa pamišėle, elgeta, kenčia badą, neturi kuo apsirengti. Toliau gyventi Dievas palieka ją gal tik dėl to, kad jaunoms kartoms primintų apie žiaurųjį sukilimą.
Kitas įdomus pavyzdys – tai Žemaitės „Marti“ ir jos pagrindinė herojė – Katrė. Tai šviesi, žmoniška, gera, jautri ir tvarkinga moteris. Kaip kito pasaulio žmogus, Katrė įžengia į besiriejančių, graužiančių viens kitą, įtūžusių ant viso pasaulio Vingių šeimą. Nors per prievartą čia atsiradusi, ji nori sukurti jaukų gyvenimą, trokšta meilės, užuojautos. Jos skausmas primena liaudies raudas. Dėl savo charakterio ir dėl įdiegtų tradicijų Katrė pasiryžusi kantriai nešti šeimos jungą, tačiau negali susitaikyti su Vingių apsileidimu. Katrės protestas prieš Vingių tvarką kartais pratrūksta spontanišku pasipriešinimu. Tai ryšku ypač drabužių kočiojimo scenoje, kai ji piktais žodžiais pradeda šaukti ant visų trijų Vingių. Tačiau po protesto žodžių greit ateina graudi rezignacija. Toks Katrės nuotaikų svyravimas, be grynai psichologinio, turi ir socialinį pagrindą. Taikytis prie Vingių Katrę verčia viešpataujantys papročiai: tėvų įdiegtas paklusnumas, tradicija.
Na, o koks šiuolaikinės moters įvaizdis? Mūsų visuomenė pasikeitusi ir labai skiriasi nuo anksčiau pristatytų laikų. Be to, mus supantis pasaulis sparčiai ir nuolatos keičiasi. Į kasdienį gyvenimą staigiai įsipina skaitmeninė erdvė, nauji mokslo, technikos pasiekimai. Žmonės yra laisvi, išsilavinę, turtingi, atsidūrę elektroniniam peizaže gali peržengti nematomas sienas. Žmogus vis labiau pradeda gerbti materialines gėrybes. Grėsmingai įsigali jėgos kultas, gražaus kūno garbinimas, pamirštami taurūs jausmai. Užteršta ne tik žemė, bet ir žmogaus siela. O šiuolaikinė moteris, laisva, galinti spręsti savo likimą, neretai užimanti aukštus valstybinius postus, ar tapo tobulesnė negu jos propromočiutės? Kokia ji šiandien?
„Kukučio baladžių“ autorius Marcelijus Martinaitis neslepia sarkazmo, kritiškai reaguoja į dabartinio dvasinio gyvenimo padėtį. Eilėraštyje „K. B. stebi Margaritą, išnešančią šiukšles“, klausia: „Kas yra moterys?”
Išeidama ilgai ji staipės prieš veidrodį:
pasidažė, prisiderino skrybėlaitę,
pasisukinėjo, ar visa suderinta,
lyg ruoštųs važiuot karieta
arba groti smuiku.
Stebėjau ją einančią prie šiukšlių konteinerio
kilmingais aristokratiškais žingsniais.
Kitaip šįkart atrodė kiemas,
nusususios katės, purvinas miesto dangus.
O bomžai, kurie įnirtingai rūšiavo šiukšles,
prasiskyrė duodami kelią –
lyg būtų garbės sargyba.
Vienas kitas nusilenkė.
Stebėjau ir pats sau galvojau:
kas yra moterys, jų lūpos, plaukai, eisenos,
veidrodžiai, balinės suknios,
jų grįžimas nuo šiukšlių konteinerio?
Eilėraštis verčia susimąstyti, kur skubame šiandieniame pasaulyje, ar turime laiko įsiklausyti į savo vidaus balsą?.. Kaip protinga naudotis moterų patirtimi, sukaupta per tūkstantmečius. Kaip antai kunigaikštienė Birutė ištikimai, gilios intuicijos paveikta, saugojo senąsias pagoniškas tradicijas ir skiepijo jas savo dukterims ir sūnums. Birutės vaidmuo šeimoje buvo labai svarbus. Vyras ir vaikai savo motiną labai gerbė ir mylėjo.
Kviečiu ir jus pamąstyti apie mūsų dienų moters įvaizdį, kuris nuolat kinta ir formuojasi iš naujo kaip molio grumstas. Pažvelgti į ją kaip į ilgo, nepaprastai skausmingo, sudėtingo proceso stebuklingą ir vis paslaptingą kūrinį.
Onutė Malinauskaitė, punskas.pl