Nebūtina žinoti, kokiais dėsniais vadovaujasi pasaulio ūkis, kaip veikia nematoma laisvosios rinkos ranka, kodėl vyksta infliacija, defliacija, pakilimas, nuosmukis, kodėl ateina ekonominė krizė. Ji neišvengiama ekonominio ciklo dalis.
Kai pakilimas trunka ilgai, rinkoje pradeda vykti nepastebimi procesai: atsiranda dirbtinis kapitalas, kuris lyg spekuliacinis muilo burbulas kada nors sprogs, biržą užlieja abejotinos vertės vertybiniai popieriai. Investuotojai, skaičiuodami procentus, nepastebi artėjančios audros.
Pasaulio rinka yra sunkiai nuspėjamas reiškinys, kurio nesupranta ekonomikos galvos. Pasaulio biržą galima palyginti su vandenynu, kuriame plūduriuoja ir žuvytės (smulkūs investuotojai), ir rykliai (spekuliantai), ir banginiai (šio pasaulio finansiniai galiūnai). Birža panaši ir į piramidę, kuri pastatyta ant masių psichologijos grunto. Kol norinčiųjų patekti į piramidę yra daug, visi, kas to pageidauja, gali iš jos pasitraukti ir realizuoti pelną. Bet kai piramidėje pritrūksta naujų žaidėjų, akcijos krenta, nes daug vienu metu nori pasitraukti iš biržos. Masė nenuspėjama. Ji vadovaujasi ne racionaliais principais, bet emocijomis.
Dabartinė krizė lyginama su 1929-1933 m. vykusia pasauline Didžiąja depresija. Anuomet, kaip ir dabar, krizė prasidėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Juodąjį ketvirtadienį, 1929 m. spalio 24 d., Niujorko vertybinių popierių biržoje Volstrite nukrito akcijų kainos. Nuosmukis išjudino pasaulį apėmusią bankrotų ir įsiskolinimų virtinę. Bankrutavo viena įmonė po kitos, buvo uždarinėjamos gamyklos, milijonai žmonių neteko darbo. JAV, Lenkijoje ir kitose šalyse pramonės produkcija sumažėjo pusiau. Žmonės pirko tik būtiniausias prekes. Netrukus pradėjo kristi gaminių kainos, mažėjo atlyginimai. Krizė siautėjo viso pasaulio miestuose, daugelyje šalių sustojo statybos, investicijos, sunkioji pramonė. Dėl sumažėjusio vartojimo nukentėjo kasyklos, miško pramonė, žemės ūkis, nes maisto produktų kainos krito apie 60%. Krizę ne taip labai pajuto mažiau išsivysčiusios agrarinės valstybės, kaip antai Lenkija ir Lietuva. Dėl žinomų priežasčių krizė beveik aplenkė Sovietų Sąjungą.
Anuomet depresiją sukėlė devynerius metus trukęs spartus, bet nesubalansuotas ekonomikos augimas bei finansų sistemos kontrolės stoka. Po Pirmojo pasaulio karo žmonės tikėjo nauja era. Kai kurių įmonių indeksai padidėjo 6 kartus. Intensyviai augo akcijų rinkos, žmonės nebijodavo investuoti, drąsiai naudodavosi paskolomis, kurias be atodairos teikdavo bankai. Vienu metu pakilimo burbulas neatlaikė ir sprogo. Per kelerius krizės metus akcijų indeksai neteko 89% vertės. Pirmosios prošvaistės pasireiškė 1933 m., kai akcijos pradėjo kilti. Po 1933-iųjų augdavo kasmet po 30%, bet prieš krizę buvęs lygis pasiektas tik 1954 metais. Sunki ūkio padėtis padėjo Vokietijoje įsigalėti naciams, kilo Antrasis pasaulinis karas.
Kiek laiko tęsis dabartinė ekonominė krizė, priklausysią nuo pasaulio ekonomikos lokomotyvo – JAV – ekonominės padėties, tad verta pasvarstyti, kas kamuoja dabartinę JAV ekonomiką. Amerikos einamosios sąskaitos deficitas ir užsienio skola yra tokie dideli, kad Kongresas priverstas nuolat kelti Vyriausybės įsiskolinimų „lubas“. Kai kurie ekonomistai teigia, kad JAV laikosi tik dėl investuotojų pasitikėjimo ir dolerio, kuriuo grindžiamas viso pasaulio ūkis. Deja, pasaulio pasitikėjimas JAV mažėja, o dolerio kursas stiprių valiutų atžvilgiu smunka.
JAV dolerio žlugimas niekam pasaulyje nebūtų naudingas. Jis sukeltų didžiulę ekonominę suirutę, palyginamą tik su pasauliniu atominiu karu. Ne taip seniai egzistavo auksinis dolerio standartas. Doleris buvo padengtas auksu. Vieną dieną Prancūzijos prezidentas Ch. de Gaulle pareikalavo, kad JAV iškeistų nemažą dolerių sumą į Prancūzijai priklausantį auksą. Jo pavyzdžiu pasekė kitos Europos šalys. 1971 m. dolerio keitimas į auksą sustabdytas. Jeigu Amerikos valiuta nebūtų buvusi „atrišta“ nuo auksinio standarto, JAV būtų grėsusi rimta finansinė-ekonominė katastrofa.
Dėl krizės pasaulyje kyla neramumų ar socialinių sprogimų. Pasaulyje netrūksta kasandriškų krizės pabaigos pranašysčių, kaip antai ta, kad JAV valstybė, krizės paveikta, žlugsianti ir susikursianti nauja, kuri turėsianti naują valiutą, kad būsią anuliuoti ar peržiūrėti finansiniai JAV įsipareigojimai. Žinoma, Amerika šitaip galėtų gelbėtis iš pražūties, bet paskandintų kitų šalių ekonomiką, pasaulyje kiltų neįsivaizduojamų pokyčių, labai stipriai nukentėtų Kinija ir kitos šalys, kurių eksportas glaudžiai susijęs su Amerikos rinka.
Vieni ekonomistai teigia, kad krizė pati dingsianti, kad vyriausybėms nevalia kištis į rinkos reikalus. Kiti tikina, jog vyriausybės privalo išnaudoti visus instrumentus krizei švelninti: vykdyti gerą mokesčių ir palūkanų politiką, tinkamai naudoti nacionalinius rezervus, skatinti bankus kredituoti investicijas ir kt. Antai JAV automobilių gamyklų savininkai, atskridę prabangiais lėktuvais, prašė savo šalies prezidento paramos, nes katastrofiškai mažėja pelnas ir nelieka motyvacijos veikti, dėl to reikėsią atleisti iš darbo daugybę žmonių. Žinoma, jie iš sukauptų turtų galėtų ilgai mokėti darbininkams atlyginimą, bet egzistuojanti sistema liepia ieškoti pelno, ne tenkinti žmonių poreikius.
Sigitas Birgelis