Punską apėmė senų nuotraukų „manija“. Prasidėjo nuo to, kad Punsko licėjaus mokytoja Alicija Krakauskienė su savo mokiniais nusprendė surengti senų šio krašto fotografijų parodą, kuri, beje, buvo labai vykusi. Ne tik dėl to, kad galima buvo pasižiūrėti prieš gerą šimtmetį nupaveiksluotų be galo įdomių vaizdų, siužetų, įvykių, aprangos, švenčių, tradicijų. Dar ir dėl to, kad tokia akcija paskatino kitus domėtis savo šeimos istorija, praeitimi, dažniau vartyti senus albumus, ieškoti pageltusių nuotraukų močiučių ir senelių namų palėpėse. O gal dar labiau dėl to – kad jaunesnioji karta pradėjo apie praeitį kalbėtis su vyresniaisiais. Išvis – daugiau kalbėtis.
Štai ta „manija“ palietė ir mane.
Su senom, šimtametėm fotografijom tenka dažnai susidurti redakcijoje rengiant įvairias publikacijas, leidinius. Dažniausia būna taip, kad fotografiją dar galima suskaitmeninti, paryškinti, pagerinti vaizdą, tačiau su jos aprašymu – jau „prastesni popieriai“ – ne visada aišku, kada ji buvo padaryta, kas joje yra, kokie įvykiai, kokie faktai, kelinti metai, nekalbant apie jos autorių… Tačiau šį kartą senų, prieškarinių nuotraukų pasigedo mano dukra, tiksliau, viena jos mokytojų. Kur tokių fotografijų ieškoti, jei ne pas promočiutę?
Nors promočiutė ir atnešė visus išsaugotus albumus ir dėžutes su savo giminės gyvenimo kadrais, deja, nepavyko rasti tokių, kurie bylotų, kas buvo prieš karą. Tačiau radome nuotrauką, kuriai jau geras šešiasdešimtmetis. Ot, tokia šeimyninė nuotrauka: tėvai (mano močiutė ir senelis) ir trys vaikai (vėliau jų buvo dar penki). Smagiausia, kad ta mažiausioji, sėdinti ant savo mamos kelių – tai mano mama. 🙂
„Tep labai norėjom pasidaryt tokią nuotrauką… – prisimena mano močiutė (fotografijoje laikanti mažiausiąją dukrą). – Sugalvojom su tavo dzieduliu, kad sekmadienį, po Mišių Seinų bažnyčioj, nueisim pas fotografų. Sumisnom, – tai gerai, bet kuom gi aš tuos vaikus aprengsiu? Namie – žinia, lakstė, kuom turėjo, o čia – jau reikėjo pasrėdzyc. Tai aš paėmiau savo vienų dzidesnį skepetų, paci sukirpau ir pasiuviau mažiausiai Miliutei šlebukį*. Acimenu, buvo šviesiam dugni su tokiais mažais kvietkucais. Ir dar atliko medžagos, tai suraukiau ir kepurukį. Onutį (vidurinė) aprengiau Miliutės krikšto marškinukais. Nu tep – buvo geri, ba Miliutės krikšto mama vietoj mažų marškinukų davė tokių baltų šlebukį. Tai tuom Miliutės krikšto šlebuki pasirėdė Onutė. O Vito (sūnaus) kostiumas – tai iš tėvo kelnių pasiūtas. Turėjau pažįstamų, kuri mokėsi siūc, tai iš tų kelnių sukirpo jam kelnukes ir švarkucį su baltais kaunierukais. Labai gražus kostiumukas išėjo. Dar juom paskui ir Juozas (antras sūnus) rengėsi. O kap jau išaugo, tai nunešau aš tų parėdų an rinkos ir da už gerų kainų pardaviau, ty kų vaikam nupirkau…“
Štai tokia nuotraukos istorija.
Iš tiesų žiūrint senas fotografijas, dėmesį vis patraukia nupaveiksluotų žmonių tvarkinga išvaizda: apranga – nors ir kukli, bet visada su baltais „kaunierukais“, šukuosena – gražiai „sugarbiniuota“ įkaitintomis žirklėmis, papuošalai – karoliai ir kaspinai… Taip mūsų seneliai, tėvai puošėsi ypatingam įvykiui – vizitui pas fotografą. Nublukusios, pageltusios, pusamžį ar šimtą ir daugiau metų išlikusios fotografijos dar ir tuo ypatingos, kad, palyginti su mūsų laikais, buvo daromos labai retai. Kiekvienas kadras buvo apgalvotas, nustatytas, pamatuotas, nes atsidūręs fotojuostelėje jau buvo nepataisomas. Žmonės tada neturėjo savo fotoaparatų namuose. Norėdami nusipaveiksluoti, važiavo į fotoateljė arba kviesdavo fotografą pas save. Šiandien turim tokias galimybes, kad kiekvienas telefonu ar fotoaparatu fotografuojame bet ką. Dažnai į mūsų kadrą patenka ne visada vertinga informacija. O nuotraukos išlieka – popieriuje ar suskaitmenintos – vis tiek. Ir byloja apie mus.
Božena Bobinienė, punskas.pl
* šlebukė – suknelė