Aradnykų-Lazdijų perėja
Aradnykų-Lazdijų perėjoje apskričiai priklausantys objektai, išsikėlus muitinei, liko nenaudojami.
Viename jų (remontuojant likviduotos vidinės mažų patalpų sienos, įrengta 1400 kv. m halė) nuo balandžio pradžios pradėjo veikti prekybos centras – Lenkijos-Lietuvos akcinės bendrovės „Dar Aleo“, priklausančios Lietuvos maisto tinklui „Gelsva“ (su veikiančiais dideliais parduotuvių tinklais Balstogėje ir kitur).
Aradnykų perėjoje bus pardavinėjami ir Lietuvos, ir Lenkijos produktai.
Norima įdarbinti kasininkų, pardavėjų, mokančių lietuvių kalbą, gebančių naudotis fiskaliniu kasos aparatu bei paketu MS Office.
Šalia, Kalviškių kaime, beveik 80 metų gyvenantis Jonas Margevičius pasakoja:
– Margevičiai Kalviškėse gyveno nuo senovės. Siena buvo ir geras dalykas, ir trukdė, nes ėjo per mamos tėviškę, vos už tvarto. Kiek malkų prikapojau kareiviams Alnuose ir už sienos perėjimą. Mat jei tik pagauna, tai ir varo malkų kapot. O eiti visgi verta buvo. Ne vien aš ėjau, ėjo ir kiti, nes kur prasigyvensi. Tai vienąsyk Lietuvoj brangiau, tai kitąsyk pas mus. Taip nešiojom ant pečių tai šen, tai ten druską, paršiukus, žąsis. Parduodavom, kur brangiau. Žąsų tai visą pulką prinešam, iki pusšimčio. Ir pėstute varydavom į Suvalkų turgų. Likdavo nuo vieneto gal po vieną zlotą. Pervarydavom per sieną arba pernešdavom maiše kiaulę, paršiukus. Pripilam pelenų, kad nežviegtų, o pernešę išvalom šnerves.
Kaip čia nustatinėjo sieną, tai pasakojo mano tėvelis. Jis tarnavo Lietuvoj, Kaune, kariuomenėj, kai 1918 m. žymėjo sieną per jo laukus. Grįžęs dar pamatė. Iš Lenkijos atvyko ponai, o iš Lietuvos kunigas Galeckas ir paprasti žmonės. Žiūrėjo sienos teisėtumo ir saugojo, kai matavo.
Iš didelio gimtojo kaimo (daugiau kaip 20 sodybų) Lenkijos pusėje atsidūrė šios Kalviškių sodybos: pirmo gyventojo Juškelio, Vilkelio Kazimiero, Armanavičių (mano mamos tėviškė) ir Margevičių. Prisimenu prie plento ant žemės ruožų gyvenusius Jurgelį, Lelioką, Žaliaduonį, Margevičių, Šeštoką ir kt. Jie atsidūrė kitapus sienos. Daug mūsų žemės irgi liko už sienos. Kiek laiko dar ją dirbdavom gavę leidimą, o paskui taip ir liko. Kažkada ten nuvykęs mačiau jau užaugusius vešlius storulius beržus.
Ant mūsų žemės pastatė muitinės postus. Kol tik būdelė buvo, tai mane priėmė ten tvarkyti. Kai praleisdavo kokią delegaciją, su kuria vaišindavosi ir kareiviai, tai paskui patvarkydavau, ir vėl tyla. Mirus tetai, leido ir mane į Lietuvą pagal giminaičių atsiųstą telegramą. Tris dienas buvau, aplankiau giminaičius.
Paskui Aradnykų muitinei skirti dideli pastatai, kurie po kiek metų vėl tapo nereikalingi. Jei čia atidaro krautuvę, gal ir nieko bus, netoli bus nueiti ir galėsim nusipirkti lietuviškos „Bočių“ duonos, kurią su žmona labai mėgstame, lietuviško midaus ar „Trejų devynerių“, kurių stikliukas po pietų – kaip vaistas…
Eugenija Pakutkienė, punskas.pl
Šaunu