Ką reiškia būti svetimam krašte, turbūt supranta kiekvienas skaitytojas. Kad ir trumpalaikis apsilankymas valstybėje, kur vartojama kitokia kalba, išpažįstamos kitokios vertybės, veikia kita politinė sistema, yra nepakartojama patirtis. Kelionės lavina, kaip teigia neginčijama patarlė. O aš sakau – todėl, kad žmogus išmoksta daug dalykų apie save. Taip pat man atsitiko aptinkant keistai savą kampą keliaujant po Kanadą. Lyg svetimas, lyg ne visai, Toronte gyvuoja antras Punskas.
Tomas Marcinkevičius Kanadoje
Sisteminių pertvarkų ir politinių neramumų laikais į Kanadą emigravo dalis Punsko gyventojų. Kai kurie laikinai, užsidirbti. Kai kurie pasiliko ilgesniam laikui, ir taip jau prigijo. Treti net neplanavo sugrįžti. Ir štai aptinka keistas jausmas, pagalvojus apie punskiečius Kanadoje. Juk Punskas mažytis, turintis šiek tiek daugiau nei 1000 gyventojų. O Lietuva palyginti didelė, turinti apie 3 milijonus žmonių. Ir vis dėlto tas pirmasis neištirpo antroje iš didžiausių pasaulio valstybių anei vietos lietuvių bendruomenėje, bet sėkmingai įsiliejo į kultūrinį Kanados lietuvių gyvenimą. Keista, kai pirmą kartą sutiktam torontiečiui Matui, kurio tėvai kilę iš Žemaitijos, nereikia du kartus aiškinti, kas ir kur yra Punskas. „Punskietis? Aha, kaip Daiva ir Adomas, ar taip?“ – klausia jis, pasukdamas galvą bendrų pažįstamų link. Turiu prisipažinti, jog tai sukelia šiokį tokį pasididžiavimo jausmą, nepiktybišką, bet ir ne visai pelnytą. Ar tai tik atsitiktinumas, kad šios nedidelės genties (modernios, nevienalytės, tačiau tam tikra prasme genties) atstovai vis atsidurdavo mano ir aplinkinių akiratyje? Ar gal jie iš tikrųjų kažkuo išsiskiria, pritraukdami dėmesį visur, kur tik pasisuka?
Vienas veiksnys, darantis įtaką punskiečių elgesiui Kanadoje, gana akivaizdus. Ten, kur Lietuvos lietuvis ar Lenkijos lenkas tik žengia pirmus žingsnius kaip užsienio tautos atstovas, punskietis supranta, kad pilietybė ir tautybė – du atskiri dalykai, nebūtinai susiję. Juk ilgą laiką įvairių valstybių valdomas kraštas sugebėjo likti savitas ir neprarasti visiškai lietuviško prieskonio. Tai susiję su gebėjimu išlaikyti tautybę nepriklausomai nuo aplinkos spaudimo. Dar dažniau ta pati aplinkos ir vietinių priešprieša skatina savo tautybės puoselėjimą. Juk vietiniai gyventojai traktuoja atvykėlius kaip lietuvius, taip pat reikalą mato tie patys imigrantai. Nors kartais tai būna neigiamas ar agresyvus elgesys, dažniau atvykėliai būna bent jau toleruojami. Ypač Kanadoje, garsėjančioje tautų katilu ir besididžiuojančia savo gyventojais, atkeliavusiais iš visų pasaulio kampų. Visgi būti lietuviu Kanadoje iš principo nedaug skiriasi nuo buvimo lietuviu Lenkijoje. Tereikia, kad vidinis noras toliau tapatintis su lietuviais sutaptų su aplinkos požiūriu.
Lietuvybės puoselėjimas visuomet reikalauja atidumo. Norint sėkmingai tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, negalima susikaupti vien ties savo tautiečiais. Nesant atviram galima greitai susipriešinti su kaimynais ir prarasti jų pasitikėjimą. Punskiečiams puikiai sekasi likti atviriems skirtingai kultūrai, tuo pat metu išlaikant kruopelę kritiško požiūrio. Kitaip tariant, jie nepuolė be atodairos integruotis į naują aplinką, sugebėdami vis dėlto sėkmingai pritapti prie Kanados. Negaliu šitaip apibendrinti visų iki vieno – sutikau ir lietuvių, kurie atsisakė kalbėti lietuviškai „iš principo“, mat anglų kalba jiems atrodė kažkuo geresnė ir turtingesnė. Vis dėlto dažniau teko bendrauti su drąsiu ir supratingu jaunimu.
Pati didžiausia ir maloniausia staigmena buvo išgirsti savą tarmę. Taip, išsiilgau lietuvių kalbos, ir kartkartėmis pokalbiai su šeima telefonu ar per skaipą malšino šitą poreikį. Taip, sutikau lietuvių ir Montrealyje, ir Sherbrooke, ir kituose Kanados miestuose. Kai kurie jų kalba taisyklinga bendrine lietuvių kalba, kiti – su tik Šiaurės Amerikos lietuviams būdingu akcentu. Bet išgirdęs punskiečių dzūkų tarmę supratau, kiek daug ji man reiškia. Kad ir toli nuo namų, staiga dangus tapo mėlynesnis, maistas skanesnis ir tas pats Punskas ne toks jau tolimas. Galbūt patirtis nepakartojama ir nesuprantama daugumai žmonių. Bet tikiu, kad ji puikiai tinka visiems, kurie gimė ir augo kaip užsienio lietuviai. Valstybė, kuri suteikė mums pasą, yra tam tikra prasme sava. Ji prijaukinta, joje jaučiamės saugiai, nes žinome, ko iš jos tikėtis. Suprantame subtilius juokelius kasdieniame gyvenime, kad ir labai keisti vietos įstatymai, rodos, įėjo į mūsų kraują, o tam tikrų ydų net nepastebime. Visgi labiau vienalytėse tautine prasme šalyse kaip Lenkija ar Švedija galima jaustis nepilnaverčiu piliečiu. Tarsi turėti pasą nėra pakankama sąlyga, reikia turėti dar ir atitinkamą tautybę. Galbūt Kanados atvejis nėra pats tinkamiausias, mat šalis yra gana jauna ir ji buvo imigrantų sukurta. Kalbant apie Punską, padėtis jau kitokia – Lenkijoje visi būsim lietuviai, Lietuvoje – lenkai. Šiek tiek plačiau apie tai rašiau straipsnyje „Praskiesta lietuvybė – per mažai lietuviškiems ir nepakankamai svetimiems“. Nėra valstybės, kuri atitiktų visą mąstymo logiką, kuri būtų tiesiog puikiai suprantama nuo A iki Z, su visomis savo ydomis ir privalumais. Tad viena šalis prijaukinta, bet vis dėlto ne visai sava. Kita – Lietuva, kurios dalimi jaučiasi visi žmonės, laikantys save lietuviais – nors sava, nėra taip gerai žinoma, nėra taip prijaukinta. Belieka džiaugtis tarpiniu variantu, t. y. gimtuoju kraštu, kur visi kaimynai ir draugai yra tiek pat lietuviai, kiek ir tu, ir nereikalauja papildomų įrodymų. Ir visą šį žinojimą ir supratimą įkūnija būtent ta specifinė, širdį glostanti tarmė. Ir prašau manęs blogai nesuprasti, nesakau, jog Punskas yra rojus žemėje. Toli gražu. Daugelį blogų įpročių norisi išrauti su šaknimis, kad neliktų nei ženklo. Vis dėlto tik ten jaučiuos kaip „šimtaprocentinis“, savas, niekam nesvetimas asmuo. Ir štai staigmena – Toronte, toli nuo tos kitokios kasdienybės ir nuo minčių apie tai, ką man reiškia kultūra, kalba ir visi tautiniai reikalai, netikėtai pasigirsta iš vaikystės ir paauglystės išsinešti garsai.
Pats šokas, kurio iš pat pradžių net nesupratau išėjęs, galėtų būti palygintas su apelsinų kvapu. Užuodęs apelsinų kvapą išsyk prisimenu Kalėdas ir užplūsta malonios mintys.
Apie mūsų pasididžiavimo ir nuolatinio gyrimosi prieš kitataučius šaltinį, lietuvių kalbą, parašytos jau ištisos bibliotekos, tad neturiu daug ką apie ją pridurti. Net mokant keturias kitas kalbas ir nuolat turint progas jas vartoti, atsiranda savotiškas proto niežulys. Reikia. Tiesiog reikia, ir taškas. Nežadu rašyti dar vienos apologijos lietuvių kalbai. Taip pat skirti jai tokį didelį vaidmenį kaip žūtbūtinei sąlygai būti lietuviu, mano manymu, yra kiek perdėta. Noriu tiesiog atkreipti dėmesį į tapatybių susisluoksniavimą. Kanados lietuviai yra gražus pavyzdys, kaip tuo pat metu galima būti lietuviu, torontiečiu, punskiečiu, kanadiečiu ir dar jaunimo sąjungos nariu. Toks… lietuviškas tortas.
Tomas MARCINKEVIČIUS, „Aušra“, 2012/07