V. Suchomlinskis yra pasakęs: „Žmogus gimsta ne tam, kad išnyktų kaip nežinoma dulkė, bet tam, kad paliktų pėdsaką žemėje, kitų žmonių mintyse.“ Mokytojas, gydytojas, buhalteris, teisėjas ir kt. visą gyvenimą turi mokytis, žengti koja kojon su naujovėmis. O kaip ūkininkui – kad gerai eitųsi – ar pakanka tik mylėt žemę? Antanas Šeštokas sako: „Kiekvienas darbas, kurį dirbi, privalo būti mylimas. Reik mylėt tai, ką darai, tada sekasi. Neužtenka vien mylėti žemė. Mėgstu dirbti, džiaugtis, kai sekasi, ir nepavydžiu niekam.“
Punsko kaimas. Sigito Birgelio nuotr.
Žmogus kaip riešutas – kietas tik viršuje. Kai pažinsi jo vidų, pakeisi nuomonę. Atsitiktinių žmonių tavo gyvenime nebūna. Jie arba išbandymas, arba likimo dovana, arba bausmė.
Sakmė pasakoja, kaip sykį karalius pasiuntė tarną surasti linksmą ir patenkintą žmogų. Ilgai ėjęs jis išgirdo dainuojant artoją. Priėjęs klausia: „Ar tu laimingas?“ Tas, nusišluostęs prakaitą, tarė: „Kodėl gi ne?“ Pasiuntinys sako: „Tai duok marškinius.“ Ūkininkas atitaria: „Kad neturiu…“
Reikia žmonėms daugiau džiaugtis, judėti. Pavasario saulė kviečia kiekvieną šypsotis. Gamtoje visa, kas juda – gyvena, tad žmogui pravartu taip pat judėti, neužsisėdėti. Dar sakoma: nedirbi – neturi už ką gyventi, dirbi – neturi kada gyventi… Tačiau reikia rasti išeitį.
G. Pakutkienė, punskas.pl