Susitikusi su Julija Svetlauskiene sukaupiau jos įvairiausių prisiminimų kraitę. Dabar noriu tais pasakojimais pasidalinti.
Julija sako, kad seniau žmonės spėjo orus, pagal saulę žinojo, kelinta valanda. Pragydus gaidžiui kėlėsi vasaros darbams. Kai mažiausias šešėlis – pietūs. Tuomet ėjo ilsėtis. Mažai kas turėjo laikrodžius. Sodino ar sėjo linus, javus pagal mėnulį.
Spalio mėnesį prisnigus sakydavo: jei ant lapų sninga (kai ant medžių dar lapai), žiemą bus daug sniego. Jei per Juozines (balandžio 19 d.) apsiniaukę, žmonės žinojo, kur tinka sodint bulves. Kai vasara drėgnesnė – bulvėms reiks lengvesnės dirvos, prie smėlio, ne prie molio.
Jei šerkšnas per Kūčias – pranašauta, kad kitąmet soduose bus geras derlius.
Šiemet spalį neprisnigo, bet pašalo, tad sniego žiemą neturėtų būti daug, bet gali būt šalta.
Seniau avis pjovė po Baltramiejaus atlaidų (tai kailininkų globėjas). Tikėta, kad po tos dienos gražesni kailiniai ir geresnė vilna. Nes jei prieš kirps ar pjaus, tai „kvaraba ima“ ir vilnos šiurkščios. Ir dar vis taikė, kad po pusės mėnulio būtų, nei jauno, nei seno.
Kiaulę kai skerdžia prieš Kūčias, tai darinėjant žiūrima, kokia kasa. Jei vienas galas storas – tai reiškia, kad bus gili žiema.
Iš kamščiamedžio daryti batelių padai. Jie buvo lengvi, bet greit susidėvėdavo, todėl reikėjo iki miesto batus neštis rankoje ir tik prie bažnyčios jais apsiauti.
Plaukus plovė apynių ar ajerų šaknų nuoviru. Kvepėdavo ant ajerų lapų iškepta duonelė. Daržely augančios konvalijos, sako, nuodingas augalas, bet jas vartota kaip vaistą – gerta nuo širdies. Peržydėjusių nasturtų sėklų dėta į marinuojamus grybus, jos tiko sriubai su kazlėkais.
Jei nuo saulės ant kūno pasidaro dėmės, tai reikia išvirti mėtų ir jų lapeliais patrinti, ir dėmės dings. Trūkažolės tinka viduriams.
Kai jaunas mirdavo, pynė ilgus vainikus ir jaunimas nešė. Jei žiemą, tai iš eglių šakelių, jei vasarą – iš „gebuonės“ ir pataiso arba ąžuolo, klevo lapų. Pašarvojus vainiku būdavo apjuosiamas karstas. Paskui per procesiją juo būdavo apjuosiamas ir karstas, ir einanti mirusiojo šeima. Karstą nešė keturi asmenys (kiekvienas ant peties užsidėjęs po austą lininį rankšluostį).
Pavasarį po sėjos talkomis buvo kasamos durpės. Rimkežerių Kmieliauskų pabaliuose kastos ir prie Lažaunykų. Kasė slenksčiais vyrai, vienas kitam pamesdami, kol išmeta ant papievio. Iki šlyno prisikasdavo – visą durpę išimdavo. Tirštą dumblą arkliais minkė, primesdami kiek šiaudų. „Šlipkėm“ išveždavo dvejom. Kai užeina vanduo – reikia išliet kibirais ir toliau kasti.
Suminkytą durpę suraižo arba į rėčius dėjo, ir apvalūs išeidavo gabaliukai. Kai apdžiūsta, tai suvarto, sustato į kupetėles, kad geriau džiūtų. Po vasaros darbų suveža į pašiūrę, tai žiemai geras kuras – ir šiluma, ir žarijos laikėsi iki ryto. Buvo ir geros kokybės durpių – kai nereikėjo minkyti, o išsyk laikėsi kaip sviestas. Tokios juodos durpės. Arba lipdė iš durpių bandas ir džiovino kurui.
Julijai teko daug minti linus ir Devetiškių dvare, ir pas ūkininkus. Minant baisiai karšta pirty būna. Vyrai sulanksto masyvesniais mintuvais, tai moterims lengviau būna minti mažesniais mintuvais. Kūlė spragilais, įdeda saują linų, paskui dar kultuve pataiso – kad visi sėmenys išsikultų. Iškrato, paguli, į kūlius vėl riša ir į pirtį veža minti. Išmintus linus šukavo mediniais ir vinių šepečiais. Iš geresnių pluoštų – geri lininiai siūlai ir audiniai, o iš iškrėstų pakulų verpė prastesnį siūlą ir audė iš jo maišus, lovai čiužinius. Paklodes ar kitus audinius balino patiesę papievy. Kai apdžiūsta, kultuve pavelėja su vandeniu ir vėl patiesia prieš saulę. Patalų ir pagalvių užvalkalai reikalingi buvo, kraičiui rankšluosčiai, apranga. Labai buvo reikalingi siuvėjai. „Mano vyriausia sesuo Mikasė, tapusi Gyliene, išsimokė siūti ir ėjo po žmones, gerą duoną ir sau, ir namams pelnė. O austi iš mamos geriausiai išmoko Bronė“, – sako Julija.
Julija su keturiomis sesėmis gyveno Rimkežeriuose, Vinco ir Marės (Pakutkaitės) Kmieliauskų šeimoje. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Ji prisimena: „Man buvo 10 m., vyriausiai Mikasei – 13 m., o jauniausiai tik metukai, kai 1941 m. kovo mėnesį visa šeima su kaimynais išvažiavom į Lietuvą, nes vokiečiai gąsdino, kad veš į Vokietiją darbams. Tai senelis, pamenu, pasakė: „Velyk pas savus in Lietuvų negu pas vokiecius“. Dar prieš tai vokiečiams užėjus tėtė geležiniu vežimu turėjo privežt akmenų grindžiamam keliui iš Seinų į Krasnapolį, apie 19 km. Mes turėjom porą arklių, tris karves, kiaulių, avių. Viską turėjome palikti, bet tėvai pasiėmė kiek.
Atsimenu, kai mus vežt turėjo, tai davė pasiimti vieną karvę, du arklius, maisto, paskui dar davė vežimą ir leido pasiimti baldų, patalynę, verpimo ratelį.
Lazdijuose pabuvome tris dienas. Paskui nurodė, kad važiuotume į Prienų valsčių prie Liepaloto, į tą vokiečio dvarą. Davė mums žemės, grūdų, kad apsėtume, nes vokiečiai norėjo, kad visur žemės būtų apsėtos ir prižiūrėtos. Po dvejų metų, kai vėl užėjo vokiečiai, užėmė Lietuvą, jie grįžo į savo ūkius. Mus nuvežė į Vilniaus kraštą, į Paberžės valsčių, Trakų kaimą. Ūkyje buvo viena karvutė, tai vieni melžė ją ryte, kiti vakare. Gyvenome ten apie dvejus metus. Kai artėjo frontas, buvo neramu gyventi.
Važiavome apie tris dienas prekiniu traukiniu iš Vilniaus į Šeštokus pas tėtės brolį. Jis neturtingas buvo, todėl ir negalėjom pas jį prisiglausti. Bet ten gyveno toks geras ūkininkas, jis laikė tarnus ir turėjo pastatęs trobelę tokią, kurioje niekas negyveno, tai įleido mus į tą trobelę ir mes pas tą ūkininką dirbom, ir turėjom ko valgyti. Vokietis dar davė maisto korteles, kad galėtume maisto nusipirkti. Ten prabuvome penkis mėnesius. Ir tada jau bombardavo Šeštokų stotį. Mes važiavom į savo namus. Bet dar kariavo, todėl pasiekti namų negalėjome. Ir prisiglaudėme pas tokį ūkininką, padėjom nuimti javus, tai davė valgyti. Ten pabuvome gal kokią savaitę.
Prasidėjo bombardavimas, slėpėmės tvarte, o paskui tėvai su kaimynais privežė medžių, iškasė duobę ir padarė bunkerį. Ten suėjome 17 žmonių, poteriavom, kad tik gyvi liktume. Aš taip pat. Tuomet jau buvau priėjusi Pirmosios komunijos.
Po trejų metų, kai grįžom iš Lietuvos, vyriausiai seseriai jau buvo 17 metų. Dvi seserys išmoko siūti, tai eidavo po žmones ir užsidirbdavo duonos ar kitokio maisto parnešdavo. Aš ėjau dirbt į Devetiškių dvarą.
Buvo 1944 m. rugsėjis. Iš mūsų kaimo buvo 12 šeimų išėję, o grįžome tik 7 šeimos. Kiti pasiliko Lietuvoj. Negrįžo ir tie, kurie turėjo daug žemės, 30 ha. Paskui gal jie norėjo grįžti, bet jų jau niekas iš ten neišleido, nes atsirado geležinė siena.
Mūsų ūkyje Rimkežeriuose gyveno atkeltas žmogus – lenkas. Jis mūsų neįsileido į namus. Neturėjome kur dėtis. Tada prisiglaudėm pas kaimynus. O po to tėtės giminė mus priėmė. Tėvai dirbo pas tą kaimyną tik už valgį. O mes, trys seserys, tarp jų ir aš, išėjom tarnaut pas ūkininkus. Tas lenkas nepraėjus nei metams išėjo iš mūsų namų. Mes ištarnavome po dvejus metus, o ką uždirbome, viską tėvams atidavėme. Gyvenom skurdžiai. Žibalinėm lempom apsišviesdavom. O trobesiai buvo labai apnaikinti.
Buvo gerų žmonių, nes nieko mes neturėjom. Vaikščiojo tėtė, prašė žmonių. Davė kas kokių bulvių, grūdų. Reikėjo elgetauti. Pamenu, sesuo dėl javų turėjo 14 dienų dirbti: ir bulves kasė, ir linus rovė.
Vargingai gyvenom, kūlėm spragilais, girnom grūdus malėm. Viską dirbom rankomis. Vieni pas kitus ėjom į talkas. Atsimenu, kaip spragilais kūlėm. Tuoj po karo duokles uždėjo: reikėjo nuo žemės hektaro mėsos duoti, javų, mokėjo, bet pusę kainos.
Paskui jau nusipirkom savo trobelę, perstatėm į geresnę, ir buvo truputį geriau. Aš likau be mokslo. Lietuvoj tuoj uždarė mokyklą, nes karas buvo. O parvažiavus namo reikėjo eiti tarnauti, tai ir likau be mokslo.
Kiek mes linų primynėm, kiek rugių rankom griebėm. Klumpėm vaikščiojom apsiavusios. Basos eidavom į Seinus, o jei batus kokius turėjom, tai rankoj nešėmės.
Mūsų tėtė mokėjo šiltus veltinius žiemai velti, buvo nusižiūrėjęs. Iškedena vilną, paskui taip velia ant padarytos medinės kojos kaip kurpalio, suvilgo vandeniu ir kitą sluoksnį velia. Laikėm avių dėl vilnos kojinėm, pirštinėm. Paskui vilną karšė toks Jurgis Jurkiūnas Smalėnuose, bet tėtė ir pats mokėjo iškedent. O mama verpė, paskui mezgė, audė iš linų paklodes, užvalkalus. Čiužiniui tai iš prastų pakulinių audė. Susiuva, prikemša šiaudų ir sveika gulėt. Kito kūlimo metu šiaudus pakeičia ir vėl gera miegot. Priaudžia tų paklodžių ir paskui skalbia, kultuve išmuša, kad minkštesnė būtų, balina pievoje ant žolės prieš saulę, tai vėl merkia į tokį šarmą (beržo pelenai su vandeniu) ir vėl saulėje džiovina – balina. Mažai ir drapanų žmonės turėjo. Tai ne dabar. Iš miluko ar lino vasarą, o išeiginę jei vieną drapaną turėjo, tai tausojo, kad tik turėtų einant į bažnyčią pasipuošt.
Ot, darbštūs žmonės buvo, šeimos didelės – tai visgi reikėjo visus ir aprengt, ir pavalgydint. O žemė ne per daug derliaus užaugindavo, nuo mažumės vaikai eidavo pas didesnius ūkininkus ganyti, vaikų slaugyt, žolės pjaut, malkų kirst, javapjūtėj padėti, javų kūlime.“
G. Pakutkienė, punskas.pl