Reikalingos lietuviakalbės laikinosios vaikų globos šeimos

Laikinosios vaikų globos šeimos prioritetas – užtikrinti tinkamą auklėjimą vaikams, kurie dalinai arba visiškai prarado savo tėvų globą. Tokia laikinoji šeima yra išeitis ir tiems vaikams, kurie galėtų būti įvaikinti, tačiau dėl įvairių priežasčių naujos šeimos vis dar jiems nesurandama. Pagrindinis laikinosios vaikų globos šeimos tikslas yra užtikrinti vaikui jo teises. Už sąžiningą darbą tokioms šeimoms yra skiriamas atitinkamas atlyginimas. Beje, laikinieji tėvai turi patenkinti daug įvairių reikalavimų. Jie turi įrodyti nuolatinę gyvenamąją vietą, pastovų pajamų šaltinį, atitinkamas buitines sąlygas, nepažeistas civilines ir pilietines teises. Lenkijoje skiriamos specializuotos laikinosios vaikų globos šeimos: terapinės, perauklėjimo, prieš įvaikinant, taip pat profesinės – užsiimančios ypač neįgaliaisiais vaikais.

Galima būtų manyti, kad mūsų krašte didesnių socialinių problemų šeimose lyg ir nematyt, tačiau Seinų apskrities viršininkas Andžejus Šturgulevskis (Andrzej Szturgulewski) tvirtina, jog, deja, mūsų visuomenėje toli gražu nėra viskas idealu. Apskrityje yra 48 laikinosios globos šeimos, priglaudusios nuo vieno iki kelių vaikų. Seinų apskrities laikinosios vaikų globos šeimos – tai alternatyva ypač patologiškų šeimų vaikams. Jeigu nebūtų geros valios žmonių, tie vaikai patektų tiesiai į vaikų namus už apskrities ribų, t. y. dar toliau nuo savo gimtųjų namų, į visiškai svetimą aplinką.

„Neseniai patyrėme naują problemą, – prasitaria apskrities viršininkas A. Šturgulevskis. – Atsitiko taip, kad turėjome ieškoti laikinosios vaikų globos šeimos lietuviakalbiams vaikams iš Punsko krašto. Deja, mūsų apskrityje iš beveik 50-ies šeimų, kurios priglaudžia svetimus vaikus, nėra nei vienos, kurioje būtų kalbama lietuviškai. Seinų savivaldybės atstovai, neturėdami kitos galimybės, turėjo tuos lietuviakalbius vaikus atiduoti lenkakalbei šeimai.“

Seinų apskrities viršininkas jaučia, kad toks sprendimas vaikams nėra geras. Jei jie augo namuose, kur kalbėta lietuviškai, vaikams lenkiškoje šeimoje tikriausiai yra sudėtingiau apsiprasti. Jis susimąsto, ar ateity dėl to nenukentės vaikų psichinė sveikata. A. Šturgulevskis tikina, kad problema ne ta, jog vaikams, patekusiems į lenkų šeimą, kažko trūktų materialiniu atžvilgiu. Jie turi tinkamą globą, visas sąlygas normaliai funkcionuoti ir vystytis, be to, nauja šeima yra atitinkamai valstybės tarnautojų ir psichologų pamokyta, patikrinta, turi specialų sertifikatą. Problema ta, kad tokiu sudėtingu ir neįprastu tiems vaikams laikotarpiu jie pateko ne tik tarp svetimų žmonių, bet dar ir negali su jais susikalbėti savo gimtąja kalba.

Apskrities viršininkas bando ieškoti išeities ir kelia šią problemą, ieškodamas paramos Punsko savivaldybėje, kreipiasi į lietuviškas šio krašto organizacijas ir visus gyventojus, kad padėtų spręsti lietuviakalbių laikinosios vaikų globos šeimų trūkumo problemą. Jis pabrėžia, kad panašių situacijų gali daugėti. „Nors gal atrodo, kad Seinų krašto lietuvių visuomenėje patologiškų šeimų problemos viešai nekeliamos, jų viešai nesimato, tačiau tokių šeimyninių tragedijų yra ir šie klausimai turės būti sprendžiami“, – priduria A. Šturgulevskis.

Jeigu atsirastų lietuviakalbė šeima, kuri laikinai priimtų minėtus vaikus, jie būtų iš karto perkelti iš dabartinės lenkakalbės šeimos pas lietuvius. Šiuo metu neįmanoma to padaryti, nes Seinų apskrityje nėra nei vienos lietuviakalbės šeimos, priimančios laikinai globoti vaikus.

A. Šturgulevskis norėtų, kad atsirastų nors viena ar dvi lietuviškos šeimos, norinčios priglausti socialiai remtinų, patologiškų šeimų vaikus. Mat ši problema susijusi su visais apskrities gyventojais: ne tik lenkais, bet ir lietuviais. Ir ji vis labiau aktuali – patologiškų šeimų daugėja. Kodėl? Dažniausiai dėl ekonominių priežasčių – darbo, lėšų trūkumo; dėl vieno arba abiejų tėvų išvykimo į užsienį ieškant pragyvenimo šaltinių.

Vaikai, kuriuos reikia priimti – įvairaus amžiaus: nuo mažylių iki keliolikos metų. Yra ir bręstančio jaunimo, su kuriuo ypač sunku bendradarbiauti, atsiranda rimtų auklėjimo problemų.

Beje, vaikai, kurie savo gimtuosiuose namuose gyveno labai skurdžiai, naujuose laikinosios globos šeimos namuose atsigauna, nes turi sąlygas ramiai išsimiegoti, nusiprausti, skaniai pavalgyti. Už tai savo globėjams jie be galo dėkingi, atsilygina geru elgesiu, pastangomis.

Seinų apskrities viršininkas didžiuojasi šeimomis, kurios nėra abejingos svetimiems vaikams. „Mes, savivaldybės darbuotojai, tarnautojai, psichologai, gydytojai, be galo džiaugiamės, kad turim tokius pagalbininkus. Tie žmonės sukūrė vieną didžiulę bendruomenę, turi bendrus tikslus; ištikus kokiai nors nelaimei, esant reikalui – jie vieni kitus remia, vieni kitiems padeda. Tokios šeimos nesigiria savo veikla, mat, jų supratimu, tai žemiškas, skaudus reikalas. Nėra čia jokios politikos – tai pats gyvenimas.“

Seinų apskrityje veikia dvi specializuotos laikinosios vaikų globos šeimų grupės: priimančios patologiškų šeimų vaikus bei vaikus su įvairiomis sunkiomis ligomis, negalia. Iš tikrųjų reikia turėti savyje daug meilės ir mokėti ja dalintis su svetimu vaiku, norėti jam padėti. Tokie žmonės turi pasiryžti pakelti visus sunkumus, mat dažniausiai šeima turi priglausti visus brolius, seseris iš vienos šeimos. Būna, kad viena šeima paima, pvz., 5 vaikus. Pilnamečiai oficialiai turėtų patys savim pasirūpinti, tačiau gyvenimas parodo, kad tie jaunuoliai nėra savarankiški, ir būtina padėti taip pat jiems. „Ypač lenkiu galvą prieš šeimas, kurios pasirūpina sergančiais vaikais, mat jos darbo ir dėmesio tokiems auklėtiniams turi skirti dvigubai daugiau“, – pripažįsta apskrities viršininkas.

Atsiradus problemų, apskrities darbuotojai stengiasi padėti šeimoms jas spręsti. Laikinosios globos šeimas ne tik kontroliuoja, bet ir remia teismas, apskrities socialiniai darbuotojai, psichologai, gydytojai. Visi tie žmonės prižiūri, kad vaikams būtų suteiktos kuo geriausios gyvenimo sąlygos. Už gerą, sąžiningą darbą Seinų apskrities pagalbos centras šeimai skiria kas mėnesį 1000 zl pašalpą (vienam priglaustam vaikui). Jei laikinosios globos šeima yra susijusi su vaiku giminystės ryšiais (pvz., močiutė paima pas save anūką), pašalpa yra apie 700 zl. Beje, finansai neturėtų nulemti sprendimo: priimti vaiką ar ne. A. Šturgulevskis tvirtina, kad Seinų apskrityje tokių atvejų neužfiksuota. Šeimos turi tenkinti tam tikrus kriterijus. Jos turi įrodyti tam tikras pajamas, už kurias išlaiko savo šeimą, nepaisant valstybinės pašalpos. Apskrities darbuotojai atidžiai tikrina šeimų praeitį: ar nebuvo baustos, kokia jų socialinė, materialinė padėtis. Šiuo atžvilgiu laikomasi griežtų procedūrų.

A. Šturgulevskis kviečia Punsko ir Seinų krašto lietuvius, geros valios žmones, kad apmąstytų šitą reikalą. Kviečiami prisidėti visi tie, kuriems visų pirma rūpi vaiko gėris. Juk vaikai – mūsų ateitis, jie turėtų būti svarbiausi. Ypač gerai, jei laikinosios globos šeima yra susijusi giminystės ryšiais su globojamais vaikais. Jie tada yra su artimaisiais lyg savo tikrojoje šeimoje. Beje, nebuvo atvejų, kad šeimos, priglaudusios svetimus vaikus, apsigalvotų ir jų atsisakytų. Šia veikla užsiima rimti, atsakingi žmonės, mat globojamas vaikas – ne daiktas, o jautri, besiformuojanti asmenybė, savo gyvenime patyrusi daug skausmo ir nevilties. Laikinosios globos šeima turėtų būtent pasistengti sugrąžinti jam viltį ir gyvenimo prasmę.

Božena Bobinienė, punskas.pl