Rosita Garškaitė. Punskiečio kūryba – iš meilės Lietuvai

S. Bir­ge­lio tei­gi­mu, šian­dien lie­tu­viai daž­nai už­mirš­ta, kad Sei­nai bu­vo svar­bus kul­tū­ros cen­tras ša­lia Kau­no ir Vil­niaus, kai spau­dos drau­di­mo ca­ri­nė­je Ru­si­jo­je lai­kais Sei­nuo­se už­gi­mė tau­ti­nis ju­dė­ji­mas: leis­ti slap­ti lai­kraš­čiai, ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos klie­ri­kai bu­vo įstei­gę slap­tą drau­gi­ją, pla­tin­ti iš Prū­si­jos at­vež­ti lie­tu­viš­ki lei­di­niai. Ne­tru­kus po spau­dos drau­di­mo pa­nai­ki­ni­mo čia įkur­ta spaus­tu­vė „Lau­kai­tis, Dva­ra­naus­kas, Nar­jaus­kas ir B-vė“, pra­dė­jo ei­ti sa­vai­traš­tis „Šal­ti­nis“. Iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro iš­leis­ta dau­giau kaip trys šim­tai kny­gų, ėjo ke­tu­ri pe­rio­di­niai lei­di­niai.

Vis dar sakrali

Lei­dy­bi­nė veik­la at­gi­jo tik po ke­lių de­šimt­me­čių, kai 1960 me­tais Len­ki­jos lie­tu­vių drau­gi­ja Var­šu­vo­je ėmė leis­ti žur­na­lą „Auš­ra“. 1972 me­tais re­dak­ci­ja per­si­kė­lė į Puns­ką, 1973-1989 me­tais vei­kė Sei­nuo­se, pa­skui su­grį­žo į Puns­ką ir gy­vuo­ja iki šiol. 1993 me­tais įkur­ta ir to pa­ties pa­va­di­ni­mo lei­dyk­la, ku­riai va­do­vau­ja S. Bir­ge­lis. Nuo įstei­gi­mo iš­leis­ta apie 240 kny­gų, tarp jų – gro­ži­nė li­te­ra­tū­ra, va­do­vė­liai, al­bu­mai.

 „Auš­ros“ di­rek­to­rius tei­gė, jog lei­džia­mos kny­gos pla­ti­na­mos Puns­ko kraš­te, į Lie­tu­vos bib­lio­te­kas ne­pa­ten­ka. „Pa­gar­ba spaus­din­tam žo­džiui to­kia gy­va ir di­di, kad su­ge­ba­me lei­di­nius iš­pla­tin­ti“, – sa­kė lei­dė­jas. Nors pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį, pa­sak S. Bir­ge­lio, lie­tu­vių Len­ki­jo­je su­ma­žė­jo penk­ta­da­liu, lie­tu­viš­kos kny­gos vis dar per­ka­mos, o jų ti­ra­žai kar­tais ne­nu­si­lei­džia ir Lie­tu­vo­je spaus­di­na­miems lei­di­niams. Sve­čias pa­žy­mė­jo, kad lie­tu­viai Len­ki­jo­je iš­sis­ki­ria sa­vo ypa­tin­gu po­žiū­riu ir pa­gar­ba kny­gai. „Ji vis dar tu­ri sa­kra­li­nės reikš­mės. Ji su­si­ju­si su da­rak­to­rių, knyg­ne­šių, spaus­din­to žo­džio ba­do lai­kais… Kny­ga mū­sų kraš­te nė­ra pre­kė“, – pri­si­pa­ži­no S. Bir­ge­lis ir drau­ge su žmo­na Ni­jo­le pa­do­va­no­jo Vrub­levs­kių bib­lio­te­kai pus­šim­tį lei­dyk­los kny­gų.

Poe­ti­zuo­ta gimtinė

S. Bir­ge­lis jau ke­lis de­šimt­me­čius fo­tog­ra­fuo­ja svar­biau­sius Len­ki­jos lie­tu­vių gy­ve­ni­mo įvy­kius, gim­to­jo kraš­to gam­tą, ar­chi­tek­tū­ros ir sa­kra­li­nio me­no de­ta­les. Ren­gi­nio me­tu eks­po­nuo­ta par­oda „Jot­vos pa­kraš­ty“. Nors nuo­trau­ko­se už­fik­suo­ti vaiz­dai ne­la­bai ski­ria­si nuo to, ką ga­li­ma iš­vys­ti Lie­tu­vo­je, kaip pa­žy­mė­jo bib­lio­te­kos di­rek­to­rius, jie ypa­tin­gi sa­vo poe­tiš­ku­mu. Vis dėl­to S. Bir­ge­lio pa­šau­ki­mas, pa­sak ra­šy­to­jo My­ko­lo Kar­čiaus­ko, gra­žiau­siai at­sisk­lei­džia poe­zi­jo­je. „Mums daug ką rei­kia per­mąs­ty­ti taip, kaip sa­vo kraš­tą, jo kul­tū­rą per­mąs­to Si­gi­tas ei­lė­raš­čiuo­se“, – tei­gė kal­bė­to­jas ir klau­sė, ko­dėl tarp vi­sų ty­ri­mų ir stu­di­jų cen­trų nė­ra įstai­gos Puns­ko ir Sei­nų kraš­to kul­tū­rai ty­ri­nė­ti. Juk ten ver­ta pa­žin­ti ir kraš­to­vaiz­dį, ir is­to­ri­ją, ir li­te­ra­tū­rą, ir dai­nas, skam­ban­čias ki­taip nei Lie­tu­vo­je.

„Tai yra mū­sų tur­tas – Lie­tu­va už vals­ty­bės sie­nų. Ne­tu­rė­tu­me jos iš­trin­ti iš at­min­ties, kas­die­ny­bės“, – pri­ta­rė ir Lie­tu­vos kon­su­la­to Sei­nuo­se va­do­vė Vi­da Mont­vy­dai­tė. Ly­gin­da­ma lie­tu­vius gim­ti­nė­je ir už jos ri­bų, dip­lo­ma­tė sa­kė, kad mes esa­me pra­ra­dę stip­rų bend­ruo­me­niš­ku­mo jaus­mą, o Puns­ko kraš­to lie­tu­viai tar­pu­sa­vy­je glau­džiai su­si­ję. Jos tei­gi­mu, lie­tu­viš­ki ren­gi­niai vyks­ta kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį, sa­lės pil­nos žmo­nių. Ren­gi­nio sve­čius ji kvie­tė at­vyk­ti į et­ni­nes lie­tu­vių že­mes ir pri­dū­rė, kad lie­tu­vy­bės iš­sau­go­ji­mą ten gy­ve­nan­tie­ji pri­ima kaip par­ei­gą.

 Il­giems ei­lė­raš­čiams nė­ra laiko

Par­ei­gą puo­se­lė­ti lie­tu­viš­ku­mą at­sklei­džia ir dau­gia­ly­pė S. Bir­ge­lio veik­la, ky­lan­ti iš mei­lės sa­va­jam kraš­tui. „Man at­ro­do, kad ra­šo trum­pus ei­lė­raš­čius, nes il­ges­nių už­ra­šy­ti nė­ra ka­da“, – sa­kė M. Kar­čiaus­kas, kal­bė­da­mas apie Puns­ko kraš­te gy­ve­nan­čio poe­to at­si­da­vi­mą lie­tu­vy­bei. Poe­tas yra iš­lei­dęs de­šimt poe­zi­jos kny­gų, jo kū­ry­ba iš­vers­ta į len­kų, bal­ta­ru­sių, vo­kie­čių ir ang­lų kal­bas. Taip pat už­sii­ma ver­tė­jo ama­tu: į len­kų kal­bą yra iš­ver­tęs Bi­ru­tės Jo­nuš­kai­tės, Li­di­jos Šim­ku­tės, Si­gi­to Ge­dos ei­lė­raš­čių.

M. Kar­čiaus­kas sa­kė prieš­ta­rau­jan­tis S. Bir­ge­lio kaip mo­der­naus poe­to api­bū­di­ni­mui, esą jis – pa­pras­tas, jau­trus, gi­lus žmo­gus, mąs­tan­tis poe­tas, ne­sku­ban­tis iš­si­lie­ti. Taip pat ra­šy­to­jas at­krei­pė dė­me­sį į lei­dyk­los „Auš­ra“ lei­džia­mą me­traš­tį „Jot­vin­gių kraš­tas“, šie­met iš­eis jau sep­tin­ta­sis jo to­mas. Ja­me spaus­di­na­mi straips­niai apie geo­po­li­ti­nę Jot­vos kraš­to si­tua­ci­ją, jo is­to­ri­ją (Sei­nų ku­ni­gų se­mi­na­ri­jos veik­la, ne­prik­lau­so­my­bės ko­vų as­pek­tai, lie­tu­vių su­si­rė­mi­mai su len­kais, ko­vos dėl lie­tu­viš­kų pa­mal­dų Sei­nų ba­zi­li­ko­je ir ki­ta), ar­cheo­lo­gi­nius ra­di­nius, pi­lia­kal­nius, van­den­var­džius, jot­vin­gių kal­bos as­pek­tus. „Ten yra vis­kas. At­ei­tis. Pra­ei­tis. Da­bar­tis“, – dės­tė M. Kar­čiaus­kas.

Va­ka­ro me­tu skam­bė­jo ne tik lie­tu­viš­ki bei tar­miš­ki S. Bir­ge­lio ei­lė­raš­čiai, ku­rių ke­le­tą au­to­rius ir pa­aiš­ki­no, mat juo­se už­ko­duo­tos puns­kie­čių tra­di­ci­jos, pra­ei­ties bei da­bar­ties aki­mir­kos. Me­ni­nin­kas ku­ria ir vaiz­di­nę me­džia­gą: par­ody­tas vaiz­do siu­že­tas „Pri­si­kė­lė Tė­vy­nė“, kur skam­ba pa­gal poe­to ei­les Vy­tau­to Juo­za­pai­čio su­kur­ta mu­zi­ka, dai­nuo­ja Da­nie­lius Sa­daus­kas.

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Rosita Garškaitė, http://lzinios.lt/lzinios/